Sausio 17-oji – Anykščių magdeburginio miesto diena, kuri neminima ir nešvenčiama

Sausio 17-oji Anykščių kultūros kalendoriuje – ypač svarbi data, kurią žino daugelis anykštėnų: 1835 metų sausio 17 dieną Jurzdike gimė poetas Antanas Baranauskas. Tačiau sausio 17-oji yra ir dar viena ypatingos svarbos data, kai Anykščiams 1792 metų sausio 17 dieną Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas suteikė savivaldą – karaliaus parašu ir antspaudu patvirtino laisvojo miesto teisių privilegiją ir taip Anykščiai tapo Magdeburgo miesto teises turinčios savivaldos miestu.
Kuo tai svarbu ir kokius klausimus dabartyje tai kelia, – Vytauto BALČIŪNO pastabos.

Maironis: „Anykščiai! Garsūs jūs šiandieną“

Jaunas būsimas poetas Maironis 1888 metais Kaune, kunigų seminarijoje, pirmąjį kūrinį – poemą „Lietuvą“ dedikavęs Antanui Baranauskui ir ją jam įteikęs, įžangos žodyje ne tik ištaria tauriausius pagarbos ir padėkos A. Baranauskui žodžius („Tėve mūsų Tėvynės, mūsų ryto žvaigždele“), bet ypač pabrėžia Baranausko gimtojo Anykščių miesto vertę ir svarbą, kreipiniu ištardamas Anykščių vardą ir teigdamas: „Anykščiai! Garsūs jūs šiandieną“.

Miesto garsas, miesto šlovė, miesto garbė yra pamatiniai miestų vertės raktiniai žodžiai. Nuo viduramžių jais įvardijami Europos miestai, jų šviesa, jų grožis, jų svarbumas, unikalumas. Odės, himnai, panegirikos miestams ir valdovams yra ir Lietuvos sostinės bei kitų miestų vertės įvardijimas. O Magdeburgo laisvojo miesto savivaldos privilegija įgytos teisės, leidę išsivaduoti ir valstybės ar bažnyčios centralizuotos valdžios, buvo ir lieka svarbiausias miestų raidos ir klestėjimo instrumentas.
Antanas Baranauskas Anykščius vadina ne miesteliu, o miestu – „Anykščių miestas, kalnais apriestas“. Anykščiai šio miesto tyrinėtojų Algimanto Miškinio, Vinco Kryžiavičiaus teigimu, jau XVI amžiuje turėjo Magdeburgo laisvojo miesto teises, nors to patvirtinti faktiniais dokumentais mokslininkams Algirdui Baliuliui, Edmundui Rimšai nepavyko. Bet akivaizdu, kad 1792 metų sausio 17 dieną veikliems anykštėnams Varšuvoje pavyko pasiekti, kad Anykščiai taptų laisvu ir savivaldą turinčiu miestu.

Magdeburgo teisės – 75 anykštėnų pastangų rezultatas

Visi žinome, kad laisvė ir galia ne duodama, o iškovojama, pasiekiama didelėmis pastangomis, drąsa, pasiryžimu, tikėjimu ateitimi ir sėkme. Anykštėnai yra įrodę, kad yra nepalaužiamos valios miesto žmonės, kurie, siekdami Magdburgo miesto savivaldos teisių, už tai valingai kovojo. Jie 1791 metų liepos 30 dieną susirinkę aikštėje prie bažnyčios, miesto vaitu išsirinko dvarininką Juozapą Siesickį, kurį įgaliojo veikti ir dėl savivaldos teisių. Aktą pasirašė 75 anykštėnai. Istoriko, heraldiko Edmundo Rimšos teigimu, „šiame sąraše prie jų pavardžių nenurodytos miestietiškos pavardės, pavyzdžiui, burmistras, tarėjas, ar pan.“ Istorikas mano, kad greičiausiai reikalus dėl Magdeburgo teisių suteikimo Anykščiams Varšuvoje ir buvo pavesta Anykščių vaitui J. Siesickiui.

„Praėjus keturiems su puse mėnesio nuo jo išrinkimo vaitu, Anykščiams Varšuvoje buvo suteikta savivalda, arba, kaip tada vadinosi, laisvojo miesto teisės, ir išduota privilegija“, o kartu su ja miestui suteiktas išskirtinio puošnumo herbas. Privilegijoje pakiliai rašoma: „O kad tas miestas, antspauduodamas tiek teismo, tiek miesto raštus, patirtų tikrą garbę, suteikiame jam tokį herbą, koks čia matyti nupieštas, tai yra trijų arkų tiltas per upę, vadinamą Šventąja, virš kurio stovi šv. Jono Nepomuko statula. Šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose“.
Karalius Stanislovas Augustas, prieš 232 metus sausio 17 dieną privilegijoje linkėjo Anykščiams – laisvajam miestui – patirti tikrą garbę, kurią Maironis pavadino Anykščių garsu.

Miesto savivaldos problema

Per 232 metus Anykščiai patyrė daug sukrėtimų, savivaldos magdeburgines teises kaip ir visi miestai prarado po valstybės trečiojo padalijimo 1795 metų lapkričio 25 dieną, bet visada siekė būti laisvu miestu, turėti savivaldą ir patys tvarkytis. Pilnavertes miesto teises XX amžiuje Anykščiai atgavo 1938 metais, bet jau 1932 metais Kurortų įstatyme buvo įteisintas kaip Lietuvos kurortas, turėjęs garbingą reputaciją, kaip rodo prieškario istorijos šaltiniai ir naujausi moksliniai tyrimai. Atkūrus valstybę, 1992 metais Aukščiausioji Taryba patvirtino Anykščių herbą ir vėliavą, ką dabar keistai pasisavino savivaldybė ir kuriuos teisėtai gina Juozas Ratautas, kuris, dirbdamas rajono valdytojo pavaduotoju, tuo sėkmingai pasirūpino ir kuriam skauda širdį, kad Anykščių garbės simboliai pavirto rajono savivaldybės priklausomybe (feisbuko postuose tai J. Ratautas yra išdėstęs ir nesulaukęs pagrįsto savivaldybės vadovų atsakymo).

Nors Anykščiuose labai dažnai dejuojama, kad Anykščių miestas labai sumažėjęs, kad jam trūksta tikrų lyderių ir pasišventėlių, bet reikėtų nepamiršti, kad vien 1941 metais Anykščiai neteko beveik pusės gyventojų, nes buvo išžudyti beveik visi Anykščių štetlo, žydų miestelio, gyventojai, pokaryje vyko sovietų vykdytos partizanų žudynės, trėmimai, kitos netektys. Bet miestas atsistato, prisikelia, nes tiki savo ateitimi, sugeba kurti miesto kultūrą ir sunkmečiais, o istorinės svarbos sausio 17 diena kasmet galėtų tapti Anykščių miesto ateities pergalvojimo, miesto savivaldos plėtros idėjų ir miesto paveldo aktualinimo forumo diena, kurią būtų svarstomas Anykščių ateities kūrimas.

Kodėl Anykščiai dar neturi miesto savivaldos teisių?

Nenustebčiau ir labai apsidžiaugčiau, jei veikliausi 75 anykštėnai, kad ir kaip tada 1791 metų liepos 30 dieną, susirinkę miesto centre prie bažnyčios ar prie Vyskupo skvere esančio paminklo laisvės šaukliui Antanui Baranauskui kaip ir prieš 233 metus per miesto šventę pareikalautų miesto savivaldos ir inicijuotų, kad būtų sukurta Anykščių miesto savivaldybė, turinti kurorto statusą.
Šviesiausių, veikliausių anykštėnų seniai netenkina rajono centro statusas, o Anykščių seniūnija iš esmės rūpinasi ne miesto, o kaimų apie miestą reikalais. Rajono meras ir rajono taryba užsiėmę šešto pagal dydį rajono administravimu, kur Anykščių miesto plėtros siekiai ir kaimiškųjų vietovių reikalai susipynę į prieštaringą mazgą. Rajono strateginės veiklos planas yra tokios nesėkmingos plėtros pavyzdys, kai problemų tik daugėja, o sprendimų mažėja.
Užtenka elementariai pažvelgti į 1966 metais įkurtos Birštono miesto savivaldybės ar Druskininkų miesto savivaldybės sukūrimo istorijas, kad suprastume, jog jos gimę iš daug mažesnių miestelių ir savivaldos miestais tapo tik dėl mineralinio vandens SPA sukūrimo. Birštono miesto savivaldybėje (ji apima ne tik Birštoną, bet ir Nemajūnus, gana nemažai teritorijos aplink Birštoną abiejose Nemuno pusėse, kurių nejungia nei vienas tiltas, o tik keltas) gyvena perpus mažiau žmonių nei Anykščiuose, o pačiame Birštone – tik du tūkstančiai gyventojų. Birštono ir Druskininkų miestų savivaldybės buvo įkurtos Magdeburgo teisių neturėjusiuose miesteliuose, daug mažesniuose negu Anykščiai.
Šių prieškario kurortų išskirtinumą lėmė mineralinis vanduo ir jį naudojančių gydyklų raida. Anykščiai turi ypač puikios kokybės mineralinį vandenį, kokybišką SPA, kuris bus plėtojamas, unikalią gamtą, nuo 1932 metų įteisintą Kurorto statusą, kultūros miesto garsą ir unikalių gamtos erdvių populiarumą.
Operatyviai gavę kurorto statusą (tam jokių formalių kliūčių nebėra, reikia tik skubių galutinio įteisinimo procedūrų), Anykščiai gali pretenduoti į savivaldą ir siekti, kad būtų perdalintas Anykščių rajonas į Anykščių miesto savivaldybę ir Anykščių rajono savivaldybę. Kaip Alytuje čia galėtų 100 metrų atstumu veikti ir miesto savivaldybės, ir rajono savivaldybės administracijos, kurios spręstų skirtingus miesto ir rajono plėtros klausimus. Atkūrus valstybę, buvo sukurtos kelios naujos savivaldybės, Elektrėnų, Kalvarijos, Rietavo ir kt., kur rajonų teritorijos buvo per didelės, kaip per didelė yra ir Anykščių rajono teritorija, kurią natūraliai padalinus į Anykščių miestą ir Anykščių rajoną, laimėtų ir Anykščių miestas, ir rajono kaimiškosios vietos.