Juozas RATAUTAS, buvęs Anykščių rajono valdytojo pavaduotojas
Pamenu, kai studijų laikais į nemažą bendrabučio salę rinkdavomės stebėti Žalgirio rungtynių. Kad rasti sėdimą vietą, su kambarioku ateidavome prieš gerą valandą iki varžybų pradžios. Vėliau atėjusiems tekdavo stovėti, kitiems – atsisėdus ant grindų ar žąselės poza kankintis prieš pat televizorių. Didėjant rungtynių įtampai sėdintieji šokinėdavo ant sėdmenų, o pritūpę krypuodavo vis arčiau televizoriaus ekrano. O kai 2 metrų 30 centimetrų milžinas iš CSKA komandos Tkačenka, net nepašokęs įdėdavo kamuolį, po to ranka atsiremdavo į krepšio lentą minutei poilsio, vieni rėkdavo, kiti rėkiančius tildydavo…
Kviesdami stebėti YouTube kanalu Tarybos posėdžių transliaciją, rajono vadovai, matyt, tikisi panašaus vaizdo bei emocijų. Tą dieną niekas nedirbs – visi sės prie kompiuterių. Sustos transportas, užsidarys įstaigos klientams, bus atidėtos Mišios bažnyčiose… Kad nesistumdytų dėl vietos prie nedidelio kompiuterio ekrano, žmonės perka multimedijas ir žiūri posėdžius ant tapetais išklotų sienų. Galima tik paspėlioti, kiek tokių atliepiančių į raginimą yra, manau, jų atsiranda. Gal ne taip gausiai, kaip per krepšinio varžybas ar Eurovizijos konkurso pasirodymus, ir, panašu, namie sėdimų vietų pakanka. Kažkas nori pamatyti, kaip atrodo jo išrinktasis, kurio nei karto nematė nuo paskutinių rinkimų, kitas – ar partietis gražiai apsirengęs, nesusivėlęs, ar blizga jo batai…
Visgi tiems, kam svarbu svarstomų klausimų aktualumas, sprendimų priėmimo procedūros ar kas turi klausimų, pastabų ir pasiūlymų lyg ir nebūtų kas veikti – ko spoksoti į tą ekraną. Sprendimų projektai posėdžio salėje pateikiami kaip sumanyta – iš anksto, čia pat balsuojama ir sparčiais žingsniais judama pirmyn. Kartais moderatorius priverstas stabtelti, kaip tas pridusęs Tkačenka, kadangi ramybę sudrūmščia opozicijos atstovas Taryboje. Visgi nereti Kęstučio Tubio ar kito opozicijos žmogaus „išsišokimai“ greitai nugesinami, o posėdis, kaip ir planuota, per valandą kitą pasibaigia. Sprendimų projektai aptarti komisijose, kokių dar klausimų, tuo labiau pasisakymų ar diskusijų gali būti! O jei tokia rizika apčiuopiama, meras iš anksto organizuoja balsavimą dėl balsavimo, taip išvengdamas rinkėjų įtakos, sąžinės balso ar balso iš viršaus… Tokia koalicijos ištikimybės išgryninimo forma buvo pritaikyta sprendžiant Anykščių baseino ir Kalitos kalno perdavimo kažkam likimą. O kodėl gi iškilus šiam ar kitam svarbesniam klausimui Tarybos nariams nepasidalinus kaimais ar kiemais ir neatsiklausti rinkėjų? Nerealu? Betgi jų tokia pareiga! Taigi, savivaldybės salėje draskykis nesidraskyk – nieko nepeši. Tad ko stebėti kviečia rajono vadovai? Keistenybių ar patyčių?
Tad išrinktųjų viešumas ir skaidrumas atrodo kontraversiškai, o kvietimas stebėti posėdžius gal ir neapsimestinis, tačiau turinio atžvilgiu toli nuo savivaldos veiklos principų, pagaliau – tikros demokratijos.
Posėdžiai būtų įdomūs, jei juose vyktų diskusijos, dar geriau, jei būtų suteikta galimybė į jas įsitraukti patiems anykštėnams. Tik tokiu atveju nagrinėjami klausimai bus ne mažiau svarbūs ir įdomūs nei Žalgirio rungtynės. Techninės galimybės yra, reikia tik politinės valios. Žinoma, tokio posėdžio, kai kas nori dalyvauja, kas turi ką – pasako ar pasiūlo, greituoju būdu nepravesi – teks daryti ne vieną pertrauką, o dalį klausimų netgi atidėti kitai dienai. Vis tik sprendimų kokybė būtų visai kita, valdžia labiau priartėtų prie žmogaus, o nevykusių sprendimų ar nesutarimų pasitaikytų rečiau.
Ką jau ką, žmonės, tarsi gūdžiais tarybiniais laikais, neturėtų „medžioti“ informacijos iš įvairių šaltinių, nederėtų kankintis stebint posėdžius per kompiuterio ekranus – visa ji iš viešų įstaigų žiniasklaidos, interneto pagalba ar kitais kanalais turi ateiti vartotojui nevaržomai. Viešumo nereikia vaidinti, jis turi būti valdžios kasdieninėje veikloje. Informacijos valdymas viena iš savivaldybės Komunikacijos skyriaus funkcijų. Visgi matom priešingas tendencijas. Slapta komisija, slaptas posėdis, slaptas konkursas…
Konfidencialia negalima laikyti informacijos, kuri, galbūt, gali sukelti nepatogumus valdžiai. Jei ji nekelia grėsmės šalies saugumui, o tik susijusi su viešu interesu ar viešais finansais – kaip ji gali būti slapta? Viešu interesu privalu laikyti bele kokį valdžios sumanymą ar sprendimą. Tad įvairios konfidencialumo apraiškos savivaldybės lygmenyje – beviltiškumo, autokratijos bruožas ir prieštarauja žodžio laisvei bei konstitucinei teisei į žinojimą. Dėl to savivalda pamažu virsta į avivaldą. Politiko pareiga – dirbti ir edukuoti.
Naujos kadencijos savivaldybės vadovai, nepriklausomai nuo rezultato, gaus didesnes algas, rajono Tarybos nariams bus mokomos nemenkos kompensacijos. Išlaidos šiems pokyčiams sieks ne vieną šimtą tūkstančių papildomų mokesčių mokėtojų pinigų. Tik ar pagerės darbo kokybė, ar bus labiau ginami Anykščių gyventojų interesai? Europarlamentarė Aušra Maldaikienė, būdama Seimo nare, pasakė: „Jei tau moka minimalią algą, tiek ir turi smegenų.“ Rajonui valdyti smegenų reikia, niekas nepaneigs, tad kodėl jie negali gauti daug šlamančių… Tik abejoju, ar teisi Matuko mama, susiedama pinigus su smegenų tūriu, protingiau algą derinti prie veiklos rezultatų.
Rinkimai čia pat. Žmonių laukia nemažas išbandymas atpažinti paslėptas rizikas. Jeigu kandidatai į merus labiau matomi pagal dabartinę ar ankstesnę veiklą, daugmaž žinomos jų asmeninės savybės, tai Tarybos narius teks rinktis iš partijų, kuriomis gyventojai tragiškai nepasitiki. Vis tik. kas bebūtų ateikit, balsuokit. Nuo Jūsų priklauso kokia bus savivalda ir kokio pasiruošimo žaidėjai mėtys kamuolį į valdžios krepšį artimiausius ketverius metus. Jei sąrašuose nerasite ką palaikyti, atidavę balsą, Jūs palaikysite demokratiją.
