Man atrodo, savivaldybė yra įstrigusi devyniasdešimtųjų laike, kuomet griuvus sienoms visi, kas tik galėjo, puolė į užsienius. Jeigu susiveikei kokios kontoros raštelį, kad ir su valytojos parašu, tikėkis, jog būsi valdiškais pinigais išleistas. Jei kas ir paburbėdavo, visados nugalėjo argumentas: „Bet jis gi turi kvietimą“. Nedaug kas pasikeitė nuo to laiko. Viena chebra grįžta, kita išvaro… Kvietimus, matyt, gauna. Papramogauti už Jūsų pinigus taipogi yra kam. Ne taip seniai stebėjom keliones į Baltarusiją, kur mūsiškiai ekskursavo po „peredovyje choziajstva“, lankė Čmil tanką, dalijosi „gerąja“ patirtimi su Lukošenkos valdininkais. Gausios delegacijos skrido į Italiją kilimą nupinti, į Kiniją mergų pažiūrėti…
Viskam pinigų trūksta, tik kelionėms – ne. Gal laikas susigaudyti, kad gyvename ne devyniasdešimtaisiais ir išmokti įvertinti, kas yra naudinga, reikalinga ir atneš pridėtinę vertę. Kiekvienas biudžeto euras turi būti pateisintas nauda. Kai atsiras tokia atsakomybė, tuomet ir žmonės į keliones bus parenkami pagal kompetencijas, o ne pagal tai, kas labiau tinka prie kompanijos. Bet kokiai kelionei į užsienį, finansuojamai iš biudžeto, turi būti nustatomi konkretūs tikslai, o iš sugrįžusios delegacijos reikalaujama viešos ataskaitos, kaip tie tikslai pasiekti.
Savo postu feisbuke, kuris buvo perkeltas į „Anykštos“ portalą, sukėliau audringą diskusiją. Vadinasi, problema aktuali. Tad siūlau atlikti savivaldybės tarptautinio bendradarbiavimo efektyvumo auditą už 10 metų. Toks laikotarpis leistų padaryti kai kurias sistemines išvadas. Tikslas – išsiaiškinti, kaip efektyviai ir tikslingai naudojami žmogiškieji ir finansiniai rajono resursai. Schema paprasta: vienoje eilutėje surašome, kiek biudžeto pinigų per tą laikotarpį išleista kelionėms į užsienio šalis, partnerių delegacijų priėmimui bei kitoms išlaidoms. Kitoje eilutėje – kokių matomų rezultatų partnerystės dėka pasiekta rajono ekonomikoje, kultūroje, švietime, socialinėje sferoje. Pavyzdžiui, kiek pasirašyta verslo susitarimų tarp partnerių, įsteigta bendrų įmonių, pritraukta į rajoną partnerių pagalba investicijų. Kokios įgyvendintos bendros programos švietime, kurios pagerino mokymosi kokybę. Kiek kokios, galbūt, įrangos gavo gydymo, socialinės įstaigos. Gal mūsų gydytojai, pedagogai gavo progą stažuotis pasaulio lygio mokslo įstaigose. Ir taip toliau, ir panašiai. Tik nereikia pereiti prie filosofinių teiginių, kurių nepatikrinsi ir jie mažai svarbūs (susipažinom, apsilankėm, pabuvojom, pagarsinom, pabaliavojom…).
Tokia ataskaita būtų labai naudinga ir merui, ir Tarybos nariams priimant sprendimus ar koreguojant tarptautinio bendradarbiavimo veiklą. Galop, kad įsitikintume, jog kelionės – ne tik pramogos, bet ir nauda.
