Senųjų kelių kryžkelėje pašventintas Rūpintojėlis

Sekmadienį, birželio 2 dieną, didžiajame Butėnų kaime netoli Svėdasų, senųjų vieškelių kryžkelėje pašventinta ąžuolinė Rūpintojėlio skulptūra.

Paminklas, skirtas šiame šiaurės vakariniame kaimo žemių pakraštėlyje buvusioms sodyboms ir jų gyventojams, buvo pastatytas jau prieš porą metų, tačiau kažkaip vis nebuvo progos surengti jo pašventinimo iškilmes. Skulptūrą sukūrė Anykščiuose gyvenantis tautodailininkas Dainius Veršelis, o visas išlaidas padengė užsakovas Petras Baronas – visai netoli jo namai ir šeimai priklausanti kaimo turizmo sodyba „Barono vila“. Jis panoro įamžinti šiame kaimo pakraštėlyje buvusius vienkiemius ir juose gyvenusias šeimas.

Sekmadienio popietę prie Rūpintojėlio, papuošto ąžuolo vainikais (dviejų žemyn krintančių juostų ilgis – net dešimt metrų; sumaniai pasidarbavo Domicelė Augutienė, Laima Jakubonienė ir pagalbininkės), susirinko beveik pusšimtis Butėnų kaimo gyventojų, kraštiečių bei svečių. Nuskambėjus giesmei „Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi“, ją sugiedojo sutelktinis, nors ir nedidelis, bet labai skambus Svėdasų bei Anykščių chorų giesmininkų pulkelis. Paminklą iškilmingai ir nuotaikingai pašventino Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius. Trumpai prisiminus šio paslaptingo pakraštėlio istoriją, čia plytėjusius klaidžius miškus bei raistus, pakalbėjus apie mistiškus vietovardžius: Dūbaraistis. Lieknas, Latratrakis, Lydimai, Papreždys, Liesvinčiavietė, Garnena, Žadaikiškis, Kepurupis, Medinos, Aklaežeris, – sugiedotos dar dvi gražios giesmės „Apsaugok, Aukščiausias“ ir „Lietuva brangi“.

Prisiminus Bernardo Brazdžionio posmus apie šventą sodybos žiburėlį, kalbėta apie šį didžiausio rajone ploto – apie 1300 hektarų – kaimo pakraštėlį, aptartas vykstant žemės reformai dar prieš Pirmąjį pasaulinį kaimą čia įsikūrusių sodybų žavesys. Sveikinimo kalbą pasakė pačiame pakraštiniame kaimo vienkiemyje, jau prie Vasintos upelio ribos su Svėdasų miestelio Sausalaukio žemėmis gimęs ir užaugęs Rimantas Janulis. Prisiminė savo senelį, jo gausią net septynių vaikų šeimą, visiems išmokėtas dalis ir sodybą paveldėjusį vyriausią sūnų Petrą – savo tėtį. Kalbėjo apie ūkininkavimą, gardžius mėlynuosius žirnius, raiste gerai derėjusius kviečius. Apgailėjo, kad nepavyko išsaugoti vienkiemio, kolūkių metais neįmanoma gauti medžiagų trobesių remontui, o štai jei nori statytis namus gyvenvietėje, visko gali įsigyti, ir dar ūkis padėdavo. Tai ir išėjo, pasistatė namus Butėnų kaimo ulyčioje, o sodyba palengva nyko, kol buvo nugriauta. Paminėjo ir netoliese buvusias giminaičių Šiaučiūnų bei Češūnienės sodybas bei apylinkės vyrus, kovojusius prieš okupantus pokario partizanus.

Prisiminta Šukių – Budreikų sodyba, Antano ir jo brolių įkurta terpentino gamykla bei kiti verslai. Sodyboje, kurioje jau buvo pastatyti modernūs plytų bei akmenų mūro tvartai, ketinta statyti naują namą, tačiau užgriuvęs karas šeimą išblaškė. Vidurinysis Steponas išėjo partizanauti į mišką ir žuvo, jaunis Balys kalėjo lageryje, Antanui, nors jo šeima jau buvo susiruošusi į tolimus kraštus, pavyko išlikti Lietuvoje, o pokariu gyvenę Butėnuose patyrė tremtinių dalią. Sodybos neliko nei žymės. Prisiminimais dalijosi Antano dukra Vida Judita Šukytė.

Tos pačios šeimos atstovas Eugenijus Budreika prisiminė savo tėvelį Lionginą (jį vyresnieji broliai Šukiai vadino Gaspadorėliu), jo didžią meilę tėviškės kampeliui. Net tuomet, kai jau nebebuvo sodybos, sūnus Eugenijus nuolat veždavo į jiems priklausantį mišką. Ten jis pasivaikščiodavo, pamąstydavo ir jausdavosi tarsi rojuje pabuvęs.
Buvo ir bene trys Baronų sodybos, iš kurių naujosios nepriklausomybės laikų sulaukė vienintelė Mykolo Barono, kurioje gyveno vienas iš jo sūnų Vaclovas. Povilas Baronas įsikūręs tėvų žemėje, pilietiškas, visuomeniškas vyras, daug metų buvęs seniūnu, o pokariu išėjęs į partizanų būrį, tapęs vienu iš svarbiausių vadų, slapyvardžiu Briedis. Jo žmoną su penkiais mažais sūnumis ir močiute sovietai išvežė į Sibirą, greitai žuvo ir Briedis. Jo brolis Petras pasitraukė į vakarus, o štai jaunylis Juozas kalėjo lageriuose. Jo šeimoje jau tremtyje Tomske ir gimė sūnus Petras, kuris po daugelio metų atgaivino ir išpuoselėjo buvusią sodybą. Šilo pakraštyje, ant iškasto didžiulio Kerpio ežero stūkso garsios visoje šalyje sodybos „Barono vila“ trobesiai.

Sveikino Povilo Barono sūnus, Tomsko universiteto profesorius, dr. Albertas Baronas, kuris prisiminė metus, praleistus Sibiro tremtyje, nuo sovietų valdžios nukentėjusius artimuosius, paskutinį susitikimą su tėčiu, linkėjo sveikatos ir gyventi ne tik už save, bet ir už tuos, kurie žiaurios lemties buvo išplėšti iš gyvųjų tarpo jaunystėje. Artimos kaimynės – Butėnus išgarsinusio liaudies meistro Zenono Valuntos dukros Lidija ir Virginija, Butėnų bendruomenės pirmininkė Jurgita Navikienė, taip pat ir sodybos šeimininkas Petras Baronas, kuris prisiminė Rūpintojėlio atsiradimo kryžkelėje istoriją, pažymėjo, kad planuoja pastatyti ir daugiau atminties ženklų. .
Žingeidžiausi apžiūrėjo sodybos įdomybes – akmenų kompozicijas, baublį – klausyklą, užkopė į kalnelį, prieš du dešimtmečius paženklintą koplytstulpiu su Rūpintojėlio skulptūra ir įrašytais padėkos žodžiais – kad po daugelio tremties ir klajonių metų sugrįžo į tėviškės žemę ir ją atgaivino.