Dr. prof. Giedrius Alkauskas skaitė savo poemos „Šiauriniai Reliktai“ ištraukas, kurią ketina baigti kitąmet.
Anykščių miesto šventės metu, iš Anykščių kilęs poetas, matematikas, kompozitorius dr. prof. Giedrius Alkauskas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus salėje pristatė savo poemą „Šiauriniai Reliktai“. Renginyje poetas taip pat pakvietė pasiklausyti ir savo brolio dvynio, neseniai Anapilin iškeliavusio, prof. dr. Audriaus Alkausko muzikinių kūrinių.
Susirinkusiuosius nustebinęs atmintinai deklamuojama poema, G. Alkauskas sakė, kad iš mamos paveldėjo puikią atmintį, o rašant poemą reikia pastabumo.
G. Alkauskas pripažintas ne tik kaip matematikas, bet ir kaip poetas – 2019 metais anykštėnui skirta Dionizo Poškos literatūrinė premija už poezijos knygą „Keliaujantis akmuo“.
G. Alkauskas atsakė į keletą „Anykštos“ klausimų apie naująją poemą.
– Kaip gimė šis kūrinys? Kas įkvėpė parašyti tokią poemą?
– Jis dar nepabaigtas, bet galvoju, kad kitais metais bus pradėtas redagavimo procesas. Dabar yra apie 150 puslapių, atskiromis dalimis kūrinys spausdintas „Poezijos pavasario“ almanache. Iki šiol tokio projekto niekas nėra ėmęsis.
Įkvėpė netikėti ryšiai. Yra mistika viskas, kuo susiję Senovės Troja, mitinis dievų miestas Asgardas. XIX amžiuje buvo didelė mada ieškoti lietuvių šaknų. Ankstesnis, Renesanso mąstytojas Erazmas Stela, lietuvius kildina iš gotų. Teodoras Narbutas veikalo „Lietuvių tautos istorija” 2-ame tome lietuvius kildino iš budinų. Pagal kažkokius sąryšius nustato, kad yra kažkoks Asgarų miestelis Šilutės rajone, kur suteka upeliukai Veiviržas ir Aisė. Jis pagalvojo, kad čia galėjo būti tas senovės miestas, kad čia apsistos. Tai sena Viduramžių mistikų tradicija – po truputį stumti Troją kažkur link Šiaurės. T. Narbutui atrodė, kad čia galėjo būti Asgardo miestas (Skandinavų mitologijoje Asgardas – dievų asų pasaulis, dievų tvirtovė – aut. past.).
Yra miestelis Aisėnai, – iš ten kilęs vyskupas Gasparas Cirtautas, kuris inicijavo Šiluvos koplyčios statybą. Keisčiausia tai, kad vyskupų skyrimas carinėje Rusijoje buvo toks, kad jį turėjo paskirti Popiežius, o pradėti eiti pareigas vyskupas galėjo tik su caro dekretu. Yra buvę vyskupų, kurie nepaskirti popiežiaus, o paskirti caro. Taigi, caras pasirašė raštą, kad G. Cirtautas skiriamas žemaičių vyskupu tą pačią dieną, kaip ir Antanas Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Toks atsitiktinis sutapimas, tačiau man iš karto T. Narbuto tas miestas Asgardas susisieja per šitą pjūvį. Tai iš esmės yra mito kūrimas, detalių. Tai – kaip sąmokslo teorija, bet be jokios pretenzijos į teisybę. Bet mito kūrimas – kai gali imti citatas ir jomis manipuliuoti.
Kai Jonas Strielkūnas parašo eilėraštį pavadinimu „Ruduo Seinuose“ ir jį dedikuoja Baranauskui, tai man iš karto Baranauskas ir Šiaurė – gimtas kraštas, nors Strielkūnas rašė „Ruduo Seinuose“. Paimu tik citatą: „Iš gimto krašto šiaurės vėjas pučia./ Vaidenasi – ir aš ten pareinąs” dėlioju mozaiką, kurią įkvėpė Sigito Gedos pasakymas, kad Baranauskas yra Šiaurinės religijos reliktas.
Tada pradedi galvoti, kas yra sunaikintas pasaulis. „Anykščių šilelis“ juk nėra apie Anykščius – tai yra prarasto rojaus įvaizdis. Tai – ne konkretus miškas, tai yra archetipinis prarastas rojus, kurį vis sunaikini ir jis atsistato. Tai – ne ekologinis kūrinys, nors jame paminėta daugybė grybų ir paukščių. Iš šito pjūvio žiūrint, pradedi konstruoti poemą, kur tikrai dera ir šiaurinė religija, kur pasaulis atsistato, ir krikščioniškoji religija, kur yra tiesiaeigis kelias nuo pradžios iki pabaigos. Be to, kai mokykloje skaitai mistinį „Anykščių šilelį“, tu jo nesupranti, bet dabar, kai perskaitai apie medžius, kurie buvo su spygliais, bet žieduoti, o kiti – lapuočiai bežiedžiai, kad buvo gan „navatnų“ medžių, kuriuos ne visus žmonės pažino, pagalvoji – iš kur visa tai?
Ir kas sieja S. Daukantą ir A. Baranauską? Juos sieja Anykščiai. Pavyzdžiui, Anykščiuose yra S. Daukanto gatvė, kuri įeina į A. Baranausko aikštę ir išeina į M. Valančiaus gatvę. Tad juos jungia M. Valančius. A. Baranauskas gerokai jaunesnis už S. Daukantą, bet Daukantas, jau būdamas senyvas, dirbo pas Valančių; kai Valančius buvo senyvas, pas jį buvo jaunesnis Baranauskas. Čia kaip simbolis. Rašai, formuoji, ir taip rašydamas neretai pamatai, kad reikia daug ką išmesti, kad būtų vientisas kūrinys. Nebūtina visų prasmių suprasti, nes jei pradėsi knaisiotis, tuomet bus mokslas, ne menas. Turi jausti, kad kažkas čia yra, nebūtina visko žinoti.
Ištrauka iš Giedriaus Alkausko poemos „Šiauriniai reliktai“, dalies „Šilelio poetukas iškeliauja į Šiaurę“
Dausos jau nebeatsako:
Kam aš priguliau ant tako
Kur rugpjūčio naktį
Vydau vaidilutę mielą,
Kad įžiebtų mano sielos
Graudulingą dagtį?
Angel Mykolai, Mikeli!
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė – žirgą.
Tu pakėlei Toro pirštą,
Tą, kurs rodomas į viršų
Pragaru sumirga:
Pirštas kėlė niūrią dvasią
(Niūresnės už ją nerasi
Viešpatijoj Vyčio!),
Ta veliuoka tempė luitą,
Tam, kad nebūtin išguitų
Anykščių bažnyčią.
Slenkančio ledyno plūgą
Nešt sunku. Galybė slūgo.
Gaidgystė – jau trečią…
Laužė ragą, aštrią vinį,
Smeigė juo man į krūtinę –
Grūdo Šiaurės svečią!
Tas prakeiktas vaškas šventas –
(Tai širdis!) raudom purentas,
Nemigą įvarė.
Meilė – nemiga prieš miegą,
Įmygis kitiems telieka…
Pavirtau į karį.
<…>
– Angel Mykolai, Mikeli!
Nelinksma ši pasakėlė –
Lydos akmeninė…
Nebevesk manęs iš proto,
Smeigeną pagriebk Golgotos –
Perverk vėl krūtinę!
Atlapok siaubingą narvą,
Te lavà į smėlį varva –
Lavą tvirtins maldos.
Man užlydys klaikų dūrį
Ta galia, kurią teturi
Notungas perkaltas!
Riedulys iš žemės Toro
Atkeliaut čionais panoro –
Pùntuku vadinkite.
Lai akmuo prie Lajų Tako
Savo skausmo nesisako –
Jį nuo meilės ginkite.
Ištrauka iš Giedriaus Alkausko poemos „Šiauriniai reliktai“, dalies „Giesmė apie Baltą ir Raudoną“
<…>
Tolyn link šilo rūmo,
Gilyn į miglą tirštą.
…Trys Traupio upės sruvo,
Bet drumzlės ėmė viršų…
Šviesa vagas apleido,
Lyg Triupį – jo vardas.
…Pilnatis kumpo veido
Dumble it gumbas vartėsi…
Nevėžio gilią mintį
Nešiojo plėnim vėjas.
Tamsybėse brandintą
Raganiai atkerėjo
Raguvoje paliepę
Nusekti Jono naktį
Bet beržą gožė liepa:
Varpais pradėjo plakti
Šventos Onos širdužė,
Metus nuo guotų pūtė,
Kol Sirvyduos, Dabužiuose
Paliko ir gegutė.
<…>
– Per kiek laiko parašėte poemą?
– Kadangi paraleliai kuriamos dvi poemos, jas kartu rašau penkerius metus. Antroji labiau skirta lietuvių kalbai, yra publikuotas didžiulis eilėraštis, skirtas Liudvikui Rėzai, Jonui Bretkūnui. O šitas – labiau susijęs su mitologija.
Kai parašai eilėraštį, jis turi būti labiau vientisas. Vienas dalykas yra rinkinys, kitas – knyga. Kas pirmą knygą yra išleidęs, žino, kad pirmoji dažniausiai būna rinkinys, ne vientisa knyga. Kai antrąją knygą leidi, ji jau turi būti nuosekli.
Jei kyla eilėraštis – o jų kyla labai nedaug, po du, tris per metus – tikiuosi, kad nuo pradžios iki pabaigos bus šešeri metai. Bet esu tikras, kad Lietuvoje to niekas nedarė.
Yra daugybė poemų – žymiausias, žinoma, Maironio „Jaunoji Lietuva“, S. Gedos poemos „Mamutų tėvynė“, bet tokios, kuri būtų tokios struktūros, kai padarai tokią kabalą iš lietuvių raštijos – tai yra, rankioji, ką galėtum įrodyti iš raštijos ir tada padaryti meninį kūrinį – niekas nėra daręs.
– Tad tai – šiek tiek ir mokslinis darbas?
– Reikia pastebėti, kas tau atitinka. Tarkim, skaitai Igną Onacevičių – tai yra XIX a. pradžios Vilniaus universiteto istorijos profesorių, vyresnįjį S. Daukanto bičiulį Peterburge – štai jis sako, visi faktai yra užrašyti, bet istorija slepiasi žmonių širdyse. O! Tai man labai tinka. Arba skaitai Frydricho Kuršaičio citatą, kuris sujungia Daukantą su Baranausku – tai yra XIX amžiaus vidurio didis kalbininkas, jis, rašydamas apie poezijos kalbą, kruopščiai išaiškina eilėdarą, bet paskui parašo sakinį – nebūtina šitos visos davados suprasti, jei tik Šventoji dvasia prasmę parodo, to ir užtenka. Tai man irgi labai tinka šiuos žodžius „išpjauti“, padaryti tokią mozaiką. Romualdas Granauskas štai sako: nereikia rašyti to, kas buvo, niekas nežino, kaip. Reikia rašyti tai, kas nebuvo, bet galėjo būti. Man čia irgi tinka.
Čia ne kiek mokslinis darbas, kiek pastabumas, dėliojimas, pasibraukymas, neužmiršimas. Parašęs vėl skaitau ir nebesuprantu, ką norėjau pasakyti. Todėl pabaigus rašyti reikia dar atsitolinti, nes kartais kritikai, ypač tos kabalos, nesuprasdavo ir kartais aš pats, atsitraukęs, per mėnesį, per du, pamatau, kad tikrai nesuprantama, ką norima pasakyti. Bet čia standartinis dalykas, kad tokį darbą dirbdamas, turi per distanciją į jį pažiūrėti.
– Išduokite paslaptį, kaip išmokote tiek daug teksto?
– Tai yra dėl kalbos sklandumo. Parašai tekstą, išmoksti mintinai. Bet deklamuojant yra labai svarbu fonetika, metatezės (priebalsių susikeitimas), ir deklamuojant mintinai, matai, kad kai kurie žodžiai susikeičia vietomis, taip liežuviui patogiau. Pats deklamavimas keičia tekstą. Kalba svarbu.
O kaip išmokau? Atsakymas paprastas – iš mamos paveldėjau gerą atmintį. Ką čia slėpti, kad tai ne tik mano nuopelnas. Paprastai eilėraščiui išmokti reikia dvi naktis permiegoti. Jei iš vakaro išmoksti, nepadeklamuosi, bet jei permiegosi dvi naktis, tada bus lengva. Turiu fenomenalią atmintį, tuo nesiskundžiu.
