Skulptūra atkartojo garsiojo anykštėno kelią

Skulptorius Arūnas Sakalauskas, nors kilme ir nėra anykštėnas, tačiau yra vieno iš Anykščių simbolių – monumento poetui, vyskupui Antanui Baranauskui Vyskupo skvere autorius. Už šį kūrinį skulptorius buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija – prestižiškiausia Lietuvos kultūros premija.
Vyskupas ir poetas, poemos „Anykščių šilelis“ autorius A.Baranauskas kunigo pašaukimą pajuto Žemaitijoje, Sedoje, kurioje dirbo raštininko padėjėju, o Anykščiuose stovintis paminklas A.Baranauskui savo kelią taip pat pradėjo šiame miestelyje ir taip tarsi pakartojo garsiojo anykštėno kelią.
Apie paminklo poetui A. Baranauskui statybų istoriją, iš to gimusią draugystę su anykštėnais bei daug diskusijų sukėlusią skulptūrą „Vytis“ skulptorių Artūrą SAKALAUSKĄ kalbina Austėja RAŠČIŪTĖ.

1994 metais buvote apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už 1993 metais Anykščiuose pastatytą paminklą vyskupui Antanui Baranauskui. Kaip kilo idėja, kaip vystėsi procesas, kaip sekėsi bendradarbiauti su architektu? Gal buvo iškilę sunkumų įgyvendinant projektą?

– Idėja pastatyti paminklą vyskupui A. Baranauskui Sedos miestelio (Mažeikių raj.)  gyventojams užgimė 1988 metais drauge su Sąjūdžiu. Man buvo pasiūlyta šią idėją įgyvendinti. Fantazavome drauge – iš pradžių mąstėme apie biustą, o vėliau apsisprendėme centrinėje aikštėje pastatyti figūrinio sprendimo kompoziciją. Bet ėjo laikas, tokio projekto įgyvendinimui buvo reikalinga gan didelė pinigų suma, rėmėjų neatsirado ir darbai sustojo.

1990 metais apie šį projektą sužinojo Anykščių Antano Žukausko – Vienuolio ir A. Baranausko muziejaus direktorius Vytautas Balčiūnas. Sulaukiau jo kvietimo atvykti į Anykščius ir pristatyti paminklo maketą. Į muziejų atskubėjo vykdomojo komiteto pirmininkas, Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas, kiti suinteresuoti miesto žmonės. Džiaugiuosi, kad mano siūloma paminklo idėja iš karto visiems patiko. Žinoma, paminklui labai svarbi vieta, kurioje jis statomas, tad šiek tiek keitėsi architektūrinis sprendimas bei mastelis. Bendradarbiauti pasikviečiau architektą Ričardą Krištopavičių, su kuriuo kartu mokėmės Vilniaus dailės akademijoje ir drauge darbavomės prie ne vieno projekto. Paminklo kūrimas pareikalavo daug fizinių jėgų, kurias padėdavo atgauti geranoriškas anykštėnų santykis, darnus bendradarbiavimas su architektu, meistrais ir visais pagalbininkais.

Realizacija to projekto buvo sudėtinga, nes tuo metu vyko valdžių kaita, perėjimas iš vienos santvarkos į kitą. Esu dėkingas Vytautui Balčiūnui, tuometinei Anykščių valdžiai ir anykštėnams už jų entuziastingą užsidegimą pastatyti paminklą didžiam savo kraštiečiui, genialiam poetui, vyskupui A. Baranauskui – jų palaikymas, padėjimas išspręsti susidarančius keblumus sudarė sąlygas sukurti tokį monumentalų darbą per gan trumpą laiką. Kol aš darbavausi prie skulptūros kūrimo, Anykščiuose, šalia bažnyčios, buvo sutvarkytas skveras – o juk čia irgi reikėjo įdėti daug darbo ir lėšų. Jeigu anykštėnai nebūtų taip norėję, stengęsi, kad, nepaisant visų sunkumų, paminklas būtų pastatytas, turbūt projektas būtų likęs neįgyvendintas, kaip tai atsitiko Sedoje. Paminklo kūrimo eigoje aukštaičius pažinau kaip nepaprastai gerus žmones, atsidavusius, mylinčius savo kraštą. Esu žemaitis, gimiau Telšiuose, studijavau Vilniuje, tad anksčiau neteko anykštėnų artimiau pažinti. Ryšys nenutrūko iki šių dienų.

Paminklo vizualią idėją ,,pasufleravo“ A. Baranausko gyvenimo virsmas, kurį jis patyrė Sedoje, susipažinęs su Karolina Praniauskaite. Poetė raštininke įžvelgė poetines galias, skatino jį kurti, kreipė kūrybos keliu. Draugystė su K. Praniauskaite nulėmė jaunojo A. Baranausko tolesnį gyvenimą – jis įstojo į kunigų seminariją, gilinosi į literatūrą, žadino savo krašto žmonėse lietuvybę. Žvelgdami į paminklą, už vyskupo skulptūros, arkoje, matome moters silueto atspaudą. Taip, už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris. Ir tai liudija daugybės genialių kūrėjų gyvenimai. Jei dar atidžiau įsižiūrėtume į silueto atspaudą, iš skraistės atpažintume, kad tai Šv. Mergelės Marijos skraistės prisilytėjimo ženklas. O juk Lietuva yra Šv. Marijos Mergelės globoje. Vadinasi, visi mūsų dvasingi darbai, siekiai, mintys yra laiminami Aukščiausiojo.

– Kaip manote, ar jau visų Lietuvai nusipelnusių anykštėnų menininkų, visuomenininkų atminimas tinkamai įamžintas? Kuriuos, gal mažiau žinomus plačiajai visuomenei, gal nepelnytai užmirštus, išskirtumėte?

– Anykščiuose yra daug žmonių, kuriuos turėtume pagerbti, įamžinti ir taip jų darbus įprasminti. Gal nebūtinai paminklus statyti. Negalėčiau tiksliai įvardyti. Anykščiai yra lyg meno ir kultūros oazė, turinti savitą aurą. Šitas kraštas yra unikalus ne tik gamta, bet ir savo istorija. Kiek žinau, Anykščių krašte daug menininkų turi įsigiję sodybas, vasarnamius ne šiaip sau. Ko gero, jie čia atgauna dvasines jėgas, pasisemia idėjų kūrybai

– Dauguma Jūsų skulptūrų yra iš granito ir bronzos. Kodėl būtent šios medžiagos yra Jums prioritetinės, kas paskatino dirbti su jomis?

– Telšių dailės technikume studijavau medžio apdirbimo specialybę. Pažinau darbo su medžiu  specifiką, tad toliau norėjosi padirbėti su kitomis medžiagomis – granitu, bronza. Juolab kad šios medžiagos užtikrina skulptūros ilgaamžiškumą. Labai gera darbo su granitu mokykla buvo Klaipėdos skulptorių simpoziumai, kuriuose galėdavai ir pats sukurti parko skulptūrą, ir pamatyti, kaip kiti dirba su akmeniu, realiai per darbą patirti akmens apdirbimo subtilybes. Supratau, kad savo kūrybines idėjas labiausiai patinka akmenyje realizuoti. Klaipėdos skulptūrų parkui sukūriau penkias skulptūras. Vėliau įsigilinau ir į darbo su bronza specifiką. Bet nepamirškime, kad medžiagos – granitas ar bronza –  pasirinkimą padiktuoja paminklo, skulptūros idėja.

– Jūs, kaip Kūrėjas, kuriais savo kūriniais labiausiai didžiuojatės? Ar sunku atsisveikinti su jau baigtais darbais, ar susikuria emocinis ryšys tarp Autoriaus ir Kūrinio?

– Sunku su kiekvienu darbu atsisveikinti. Žinoma, džiaugiesi, kai atidarymo šventėje sulauki žmonių dėmesio, padėkos. Bet vis tiek į kūrinį žiūri kaip į vaiką, kurį išleidi į gyvenimą, kuris pats turi pradėti savarankišką gyvenimą. Galvoji, ką dar galima būtų buvę patobulinti. Skulptūros įgyvendinimo kūrybinis procesas yra sudėtingas. Kiekvienas darbas turi savo istoriją – tiek kūrybinio sumanymo prasme, tiek fizinio realizavimo. Negalėčiau išskirti kažkurios vienos skulptūros ar kūrinio – visi yra brangūs, į visus įdėta širdies. Paminklui sukurti prireikia kartais metų, kartais dvejų… Darbų yra daugybė – ne tik monumentalios skulptūros, bet ir mažoji, parodinė skulptūra, portretai, antkapiniai paminklai… Kartais važiuodamas pro kokį miestelį ar kapines atsimenu: „O, čia mano kūrinys stovi“. Nesidairau atgal, vis dar sulaukiu užsakymų, dalyvauju konkursuose, intensyviai darbuojuosi kūrybos erdvėje.

– Kokie ryšiai Jus sieja su Anykščiais? Ar po paminklo vyskupui A. Baranauskui atidengimo ryšiai sustiprėjo, o gal atsirado ir naujų jungčių?

– Iš tikrųjų su Anykščiais niekada nebuvo nutrūkę ryšiai. Su Anykščių A. Vienuolio ir A. Baranausko muziejaus direktoriumi Antanu Verbicku mus sieja ne tik rūpestis paminklu vyskupui Antanui Baranauskui, bet ir graži draugystė – su juo mes tiesiog kaip broliai. Jeigu kai kurie žmonės ir išvažiavo iš Anykščių, mūsų draugystė nenutrūko, nesvarbu, kad jie dabar Vilniuje gyvena ar kažkur kitur. Su anykštėnais išliko ypač geri santykiai. Ir tai jau visiems laikams.

– Kaip vyksta pasiruošimas skulptūros kūrimui? Ar ieškote papildomos informacijos apie įamžinamą asmenį ir pagal jo bruožus, gyvenseną kuriate pačią skulptūrą? Kaip gimsta skulptūros vaizdinys?

– Aš visada gilinuosi į istoriją, laikmetį, kurį turi paminklas liudyti, perskaitau visą įmanomą medžiagą apie asmenybę, jos veiklas. Žinoma, peržiūriu fotografijas. Paruošiamasis procesas pareikalauja daug laiko. Šiuo metu renku medžiagą monumentaliam paminklui, skaitau istorines knygas. Tuo pat metu eskizuoju, maketuoju. Skulptūros sukūrimo procesas ilgas – projekto rašymas, eskizavimas, maketas, modelio kūrimas skirtingais masteliais ir pačios skulptūros realizavimas medžiagoje. Kartais idėją ,,pasufleruoja“ perskaityta medžiaga, o kartais ji tave aplanko lyg koks apreiškimas ir negali įvardyti tiksliai, kaip ir iš kur ji tau gimė.

– Stažavotės įvairiose šalyse – Kinijoje, Indijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Plati kultūrų ir skulptūrų mokyklų geografija. Kuri Jums paliko giliausią įspūdį?

– Kiekviena šalis, kiekviena kultūra turi  savitų bruožų, stilistiką, charakterį. Ir kiekviena palieka savitai gilų įspūdį. Visose lankytose šalyse domėjausi senąja, klasikine skulptūra, bet ypatingą dėmesį skyriau šiuolaikinei. Domino urbanistinė skulptūra, šiuolaikinės architektūros ir skulptūros santykis. Buvo įdomu realiai pamatyti, kaip yra įvaizdinamos šiuolaikinio miesto erdvės, kokiomis skulptūromis yra įprasminami tai šaliai svarbūs įvykiai ir žmonės. 

– Vienoje kinų internetinės prekybos milžino parduotuvėje teko matyti pardavinėjamą Lietuvą reprezentuojantį atviruką, kuriame nufotografuotas Jūsų sukurtas paminklas vyskupui Antanui Baranauskui Anykščiuose. Kokius jausmus palieka toks faktas?

– To fakto aš nežinojau, bet išgirsti labai malonu. Būtų įdomu tą atviruką pamatyti, sužinoti, kas jo autorius. Kinijoje lankiausi 1997 metais. Įdomu buvo pažinti Kiniją, jos kultūrą, pajusti kinų išskirtinai pagarbų santykį su skulptoriais. Pamenu, vieną dieną praleidome akmens karjere, tad vakare dulkėti skubėjome važiuoti namo, bet buvome pakviesti vakarieniauti į restoraną. Pasakėme, kad būtinai turime persirengti. Mus lydėję kinai pasakė: ,,Nesijaudinkite. Mes pastatėme Kinijos sieną. Todėl dirbantieji su akmeniu mūsų šalyje yra branginami ir gerbiami.“

– Kaip manote, ar menininkai galėtų išgyventi be valstybės pagalbos? Ar netolimoje ateityje nenunyks klasikinė skulptūra, kaip meno rūšis?

– Meno kūrimas visame pasaulyje būtų neįmanomas be palaikymo – valstybės, fondų, rėmėjų. Kūrybiškumo puoselėjimas, skatinimas brandina asmenybę, vysto vaizduotę, o tai įgalina valstybę konkuruoti ir išgyventi pasaulyje. Mes esame pasauliui įdomūs tik savo identitetu, kuris ryškiausiai atsiskleidžia meno kūriniuose, kultūros reiškiniuose. O kalbant apie klasiką… Mada ateina ir praeina, bet klasika lieka visiems laikams. Ar gali išnykti opera? Ar gali išnykti simfonija? Taip ir skulptūra. Visame pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, itin populiarios yra ir žmonių ypatingai mėgstamos realistinės klasikinės skulptūros. Jau keletą metų stebiu Paryžiuje iškylančias skulptūras ir įsitikinu, kad klasika nemirė – ji atgimsta šiuolaikiniuose paminklų  sprendimuose. Klasikiniuose kūriniuose mes semiamės idėjų modernios skulptūros sukūrimui.

– Ar neskaudu, kad centrinėje sostinės aikštėje neatsirado vietos jūsų sukurtai skulptūrai „Vytis“?

– Regis, tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera (juokiasi). Vilniuje vyko daug nesuprantamų ,,žaidimų“, buvo išeikvota daug jėgų. Nesinori viso to prisiminti. Tokioje situacijoje ir pasimato, kas yra tikras savo valstybės patriotas, kas žygiais, o ne žodžiais tėvynę myli. Jau kitą dieną po to, kai buvo pranešta, kad paminklas Vyčiui nebus statomas Vilniaus Lukiškių aikštėje, man paskambino Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir paklausė, ar būtų įmanoma paminklą Vyčiui pastatyti Kaune. Atsakiau, kad būtų įmanoma. ,,Tai sėsk į mašiną ir atvažiuok“, – dalykiškai ištarė. Atvažiavęs supratau, kad kauniečiai ne tik nori, bet ir padarys viską, kad kūrybinis procesas vyktų sklandžiai. Esu dėkingas Visvaldui Matijošaičiui ir visai jo komandai, kad paminklas Vyčiui, Lietuvos valstybingumo ženklui, buvo deramai pagerbtas.

Jono JUNEVIČIAUS ir Artūro SAKALAUSKO asmeninio albumo nuotr..