Skurdas mokė išradingumo

Mokykla – viena tų vietų, kurioje praleidžiame nemenką gyvenimo dalį ir kurioje gražiausias šventinis laikotarpis būdavo paminimas su trenksmu.
Prisiminti, kokie būdavo tie mokykliniai karnavalai, kas labiausiai įstrigę atmintyje ir kokia tai būdavo šventė, pakvietėme žinomus anykštėnus.

Laukdavo laiškelio iš mergaitės

Rimantas Vanagas, rašytojas. Baigęs Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą (J. Biliūno gimnazija).
„Mokykloje darydavom labai didelį karnavalą. Su slibinais, drakonais! Mūsų auklėtojas buvo Vaclovas Bražėnas, kuris vėliau dirbo direktoriumi – jis buvo mūsų įkvėpėjas. Bet, turiu prisipažinti, karnavalo reikalais mokykloje daugiau užsiimdavo panelės. Tai būdavo labai spalvingas, įdomus renginys, su muzika, vaidinimais. Jis vykdavo aktų salėje. Mums jis taip patikdavo, kad, atsimenu, pirmais metais, kai jau buvome įstoję mokytis į universitetą, vis tiek visi grįžom į mokyklą, kadangi nieko lygaus šiam renginiui niekur kitur nebuvo! Tada mes buvom ir nuo mokyklos dar neatitrūkę. Būtent Naujųjų metų sutikimui ir karnavalui į mokyklą buvome ir sugrįžę.
Galiu drąsiai sakyti, kad šios šventės, ko gero, vienintelis dalykas, kurį taip gerai atsimenu iš mokyklos. Juk karnavalui pasiruošti reikdavo labai daug darbo ir medžiagų – jų, tokių kaip dabar, nebūdavo. Jei turi kokią marlę, tai ją nudažyti reikia, kokius griaučius pasidaryti. Reikdavo ir idėjų, ir priemonių joms įgyvendinti, o tikrai buvo sunku, nes nusipirkti nieko negaudavom – kažkokių medžiagų, papuošimų, parduotuvėse buvo labai skurdu. Viską turėjom pasidaryti patys. O kaukes ant veido irgi turėdavom, tokias iškarpytas.
Dar iš tų laikų labai įstrigęs dalykas – būdavo toks „skrajojantis paštas“. Siųsdavome laiškučius: berniukai – mergaitėms, mergaitės – berniukams. Tuo metu širdyje taip sutuksendavo, kadangi nežinai, iš ko tą laiškelį gausi. Atidarai, randi. Taip paslaptinga, tokia intriga būdavo. Dabar atrodo net juokinga, kai tokia smulkmenėlė galėjo taip stipriai dominti. Berniukai mergaites lydėdavo panašiai nuo šeštos septintos klasės, o nuo kokios aštuntos jau tikrai turi kokią mergaitę nužiūrėjęs! Tai jai laiškelį ir parašai“.

Į karnavalą per šalčius važiavo motociklu

Dainius Žiogelis, Anykščių rajono savivaldybės mero pavaduotojas, LSDP Anykščių skyriaus pirmininkas. Baigęs Kurklių vidurinę mokyklą (Kurklių Stepono Kairio pagrindinė mokykla):
„Dalyvavimas mokykliniuose karnavaluose, kai mokiausi Kurkliuose, buvo prestižo reikalas. Nes vykdavo konkursas tarp klasių. Kalbu apie vyresnes klases – nuo aštuntokų iki dvyliktokų, ir apie vakarinę šventės dalį, kada jau galėjom joje dalyvauti. Labai tam ruošdavomės ir didžiausias džiaugsmas būdavo, kuomet mokytojų komisija, rinkdama geriausius, išrinkdavo mūsų klasę. O jei dar gauni daugiau balų ir „apžaidi“ vyresnę klasę, džiaugsmo būdavo dvigubai! Gaudavom didžiausią tortą. Ir tikrai ne vieną kartą esam laimėję, aplenkę vyresnius, nes mūsų klasė buvo gana stipri, kūrybinga ir išradinga.
Kai jau kūrėsi laisva Lietuva, kai jau buvom vyresni, tai tos vakarinės dalys buvo skiriamos nebe kaukėms, o anekdotams, ir tie pasirodymai daugiau būdavo agitbrigadų tipo. O iki aštuntos klasės teko būti ir geniu, ir Kosto Kubilinsko „Ledinuką“ atmintinai už visą klasę padeklamuoti.
Bet didžiausias įspūdis likęs būtent iš vyresnių klasių, kai kurdavom humoristinius pasirodymus. Vienos klasės pasirodymas užtrukdavo kokį pusvalandį, o visas renginys – apie tris valandas. Buvo tokia tradicija, kad ateidavo ir mokyklą jau baigę mokiniai – dvidešimtmečiai studentai. Pasiruošimai pasirodymams vykdavo ilgai. Mūsų auklėtoja buvo demokratiška, nesikišdavo, viską palikdavo mums. Pasistengdavom, kad visi dalyvautų, visi savo dalį įdėtų. Aukodavom darbų pamoką, fizinį, ir tų pamokų metu ruošdavomės. Mokytojai tikrai vertindavo šiuos pasirodymus, sudarinėdavo komisijas. Tikrai šilti prisiminimai. Klasių labai nepuošdavom, būdavo, žinoma, eglė, snaigių pakarpydavom. Tikrai nebuvo taip, kaip yra dabar – žvaigždės ir žvakės languose nešviesdavo. Mes bene pirmieji rajone turėjom „klasinę“ sistemą, kada nebeidavom į atskirus kabinetus, gavom po savo klasę ir ją turėjom labai prižiūrėti ir saugoti.
Labiausiai įstrigęs prisiminimas, kada į mokyklos pasirodymą važiavau motociklu, o lauke tuomet buvo 29 laipsniai šalčio. Nuo – 25 laipsnių būdavo galima neiti į pamokas, dažnai ir neidavom. Bet pasirodymas karnavale buvo šventas reikalas!“.

Eglutę puošdavom saldainiais

Irena Andrukaitienė, mokytoja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė:
„Ryškiausias atsiminimas iš vaikystės – tai nepaprastai gražiai papuošta eglutė. Mes tada labai sunkiai gyvenom, tėvai statėsi namą, taupė kiekvieną kapeiką. Bet tradiciškai, kiekvienais metais, mama sugebėdavo nupirkti naujų žaisliukų eglutei papuošti. Ir anais laikais jų buvo labai įvairių, gražių, ir mama juos pirkdavo visada po tris vienodos rūšies, kad galėtų sukomponuoti, sukabinti žaisliukus simetriškai. Ji sugebėdavo taip padaryti – ne šiaip chaotiškai sukabinti, bet pagal tam tikrą savo matymą, sistemą, savo grožio supratimą. Eglę mama taip gražiai papuošdavo, kad mums belikdavo tiktai gėrėtis. Nebuvo prašmatnių girliandų, bet kabindavome tokius stiklinius karolius, kurie atstojo šiuolaikines girliandas. Juos išdėstydavome puslankiais per eglutės šakas. Eglutė buvo labai labai gražus akcentas, be kurio mes neįsivaizdavome švenčių, ir ją laikydavome net po Trijų karalių, nes būdavo gaila ją nupuošti. Eglę dažniausiai puošdavome per Kūčias, anksčiau tai daryti bijodavom, nes ateidavo smalsių kaimynų ir klausinėdavo – „Gal jau eglutę turit? Kuriam kambary?“ Pati atsimenu, kuomet per langą kaimynas bandė pamatyti, ar stovi eglutė. Todėl dažnai ją tekdavo slėpti kur nors už užuolaidos.
Eglutę taip pat puošdavome saldainiais. Tėvai jų visada per šventes nupirkdavo, o šiokiomis dienomis niekada jų neturėjom, nes buvo per daug brangu. Nebent, kokią kapeiką gavę, nusipirkdavom tokių kvadratinių saldainukų „paduškėlių“, bet apie saldainius blizgančiuose popieriukuose net nesvajodavom. Bet eglutei jų visada būdavo. Tai buvo arba „Karakum“, arba „Kregždutė“. Ar nekildavo pagunda tų saldainių suvalgyti? O kaip kitaip! Mes tuos saldainius išlupdavom ir suvyniodavom popierėlį taip, kad niekas nepastebėtų. Žinoma, mama suprato ir tėvai žinodavo, kad saldainiams neatsilaikysim. Kai reikėdavo eglutę nupuošti, ten nebūdavo jau nė vieno saldainio, tik tušti popierėliai. Be ir jie būdavo gražūs!
Dar vienas neatsiejamas tų švenčių akcentas, kuomet kvepėdavo visi namai – Kūčių išvakarėse, kuomet buvo negalima nei viešai kalbėti, nei girtis, kad jas šventi – mama visada kepdavo šližikus. Dabar juos vadiname kūčiukais, bet man jie visuomet išliks šližikai. Ir dabar man jie skaniausi, nepaisant to, kokiais vardais vadinami. Mama jų prikepdavo ir būdavo toks džiaugsmas, kad šitaip gražu ir gera. O jei dar sninga… Atsimenu, būdavo ir tokių vakarų. Tai – vaikystės pasaka. Tėvai kažkaip gebėjo mums tą pasaką sukurti, nors ir sunkiai gyvenome.
Kuomet gyvenome Palangoje, labai gerai atsimenu, kai mane aplankė Senis Šaltis. Man buvo ketveri ar penkeri metai. Atsimenu, kad tėtis, mama ir aš buvom namuose, virtuvėje. Ir staiga verandoje pasigirdo triukšmas. Girdžiu, kažkas atidarė duris ir eina! Kaip taip gali būti, jei mes visi namuose, jei, mano supratimu, durys yra užrakintos? Išsigandau – gal vagys? Tėtis pasisiūlė nueiti pažiūrėti, kas ten. Iki šiol nežinau, kas buvo tas Senis Šaltis, matyt, koks kaimynas. Po egle tada radau roges! Prabangias, su metalinėm pavažom, o prie jų dar ir Kalėdų žaisliukas, meškiukas. Man buvo toks stebuklas! Aš labai ilgai juo tikėjau.
Beje, aš turiu surinkusi visus žaisliukus nuo pat pirmos savo eglutės. O pirmoji buvo papuošta, kai man buvo kokių pusantrų metukų. Jie sudėti ten, kur ir mama tradiciškai žaisliukus dėdavo, – tėtės kareiviškame lagamine, tokiame iš faneros, su užraktu. Vienas pirmųjų žaisliukų – iš vatos padarytas sportininkas raudona kepuraite. Žaisliukai iki dabar saugomi, man jie labai brangūs.“

Tai labai smagus laikas

Dijana Petrokaitė, Anykščių kultūros centro direktorė. Baigusi Anykščių 2-ąją vidurinę mokyklą (Antano Vienuolio progimnazija):
„Karnavalai būdavo labai geri, puošdavom klasę, ruošdavom sceną. Ir grodavom, ir dainuodavom, ir persirengdavom, darydavomės kaukes. Mokykloje tai būdavo metų įvykis. Linksmiausias nutikimas? Kada tai buvo! Jau nebepamenu… Tik galiu pasakyti, kad tai būdavo nuostabus metas, kūrybinis visos klasės darbas. Vieni labiau tuo domėdavosi, kiti mažiau – tai natūralu, ne visi gali dainuoti, ne visi gali vaidinti. Reikia juk ir gerų žiūrovų.
Karnavalams ruošdavomės patys – tai ir būdavo pats įdomumas. Nežinau, kitų auklėtojai gal buvo kūrybiškesni, bet mūsų, kiek mokiausi, vyras auklėtojas buvo, tai mes jo niekada nenuvildavom, būdavom išradingi“.
(Nukelta į 7 psl.)

Kaukes darydavome namuose

Virgilijus Vaičiulis, buvęs UAB „Anykščių šiluma“ direktorius, pensininkas. Baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą (dabartinę gimnaziją):

„Karnavalams ruošdavomės patys. Temos būdavo labai įvairios, jau net nebeprisimenu jų. Pamenu tik, kaip buvome indėnais. Karnavalo laukdavom, ruošdavomės po pamokų, repetuodavom ir organizuodavom su džiaugsmu. Kaukes darydavom namuose, mamos padėdavo pasiūti…
Didelis pasiruošimas kartu su auklėtoja būdavo. Kalėdų senelis, tada Senis Šaltis, atnešdavo dovanėlių, jų taip pat labai laukdavom.

Klasės vaikinai išpurvino baltas puskojines…

Alytė Obelevičienė, Traupio pagrindinės mokyklos mokytoja. Baigusi Molėtų rajono Balninkų vidurinę mokyklą (Balninkų pagrindinė mokykla):

„Karnavalai anuomet būdavo ne kalėdiniai, o naujametiniai. Vyresnėse klasėse karnavalams ruošdavomės patys, nes su mūsų mokytoja buvome beveik bendraamžiai. Klasės buvo didelės, tad ką sugalvodavom, tuo ir būdavom, pavyzdžiui, esam vaidinę čigonų taborą. Kaukių įmantrių nebuvo, ką pasisiūdavome, tą ir turėjom. Klasėje už lentos užkišdavome eglės šaką ir papuošdavome blizgučiais, „lietučiu“, o ant langų klijuodavom savo karpytas snaiges. Dar darydavom girliandas iš spalvoto popieriaus, klasėje keisdavomės dovanėlėmis. Būdavo labai įdomu, kuris klasės draugas mane „išsitraukė“, kokią dovanėlę gausiu. O dovanos būdavo paprastos – užrašų knygelė su parkeriu, pliušinis žaisliukas. Iš bendraklasės Birutės buvau gavusi molinę vazelę, kurią išsaugojau iki dabar – ji stovėjo mano klasėje. Tik visai neseniai vaikai netyčia vazelę sudaužė. Taip ir stovi lentynoje dvi jos puselės…
Vienas labiausiai įstrigusių karnavalų – kai vienuoliktoje klasėje vaikinai šoko „Gulbių ežerą“ – mes juos privertėm! Jiems reikėjo baltų puskojinių, kurias paskolinom. Mokykla ir sporto salė buvo skirtinguose pastatuose, tai po pasirodymo, mūvėdami mūsų baltas puskojines, vaikinai iš sporto salės basomis parėjo į klasę. Įsivaizduokit, kaip atrodė mūsų kojinės! Buvom labai piktos.
Na o dabar pradinukams padedam pasiruošti ir mes, jų mokytojos, ir muzikos mokytoja. Per karnavalą jie dainuoja, šoka, vaidina. Nuo mūsų laikų karnavalų dabartiniai skiriasi tuo, kad vaikų kaukės yra žymiai gražesnės, jie turi visai kitas galimybes jas nusipirkti. Taip pat ir pasirodymai daug laisvesni – nieko nebenustebina vaikinas, persirengęs Birute Dambrauskaite, o mūsų laikais tas pats bendraklasių sušoktas „Gulbių ežeras“ buvo labai neįprastas.
Iš savo darbo praktikos geriausiai pamenu vienos laidos ketvirtokus, kuomet klausinėjau vaikų, kuo šie per karnavalą norintys būti. „Aš būsiu Snieguolius“, – nusprendė vienas berniukas“.