Svėdasų bibliotekoje – susitikimas su poete

Vasario 21-osios pavakarę Svėdasų bibliotekoje įvyko poezijos vakaras „Lėtėjančio laiko eilės“ – susitikimas su poete Aušra Šukyte – Uldukiene iš kaimyninių Šimonių. Tai plačios kaimyninių parapijų kūrėjų bendravimo ir kultūros sklaidos ciklo pradžia, poezijos vakaras, į kurį susirinko beveik dvi dešimtys piliečių. Poetė skaitė savo sukurtas eiles, pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybinį kelią.

Pradžioje iš gretimo miestelio atvykusia kūrėja ir gausiai susirinkusiais poezijos mylėtojais pasidžiaugė bibliotekininkės Daiva Oškeliūnienė ir Vita Ražanskienė. O jau tada nuskambėjo pirmieji įstabios, minties gilumu tiesiog spindinčios poezijos posmai. Ir pradėjau nuo eilėraščio apie gimtuosius Punkiškius, kaimelį Šetekšnos–Jaros upelaitės dešiniajame krante, kadaise priklausiusiame Svėdasų parapijai – o dabar yra po Pirmojo pasaulinio karo įsikurtos Adomynės parapijos dalis. Jei viskas kitaip, – būtų buvusi svėdasiškė.

 Vienkiemyje augusi, daug vaikiškos vienatvės patyrusi, labai ilgėjosi bendravimo. Prisiminė, kad gyvendama atokiame vienkiemyje, tiesiog svajodavo lankyti vaikų darželį. Nors buvo šviesių dienų, kuomet išvažiuodavo kur nors tolėliau su tėvelio vairuojamu „Moskvičiumi“. Paaugliško dienoraščio puslapis primena: „Buvom visur – Kupiškyje, Šimonyse ir Svėdasuose“.

 Pasaulis plačiau prasivėrė, kuomet ėjo į Punkiškių bei Naujasodžio pradines mokyklas, Adomynės aštuonmetę, o po to ir Šimonių vidurinę. Daugelis pakalbėdavo, na, ir artimieji planavo, kad ir jauniausioji dukra bus mokytoja, mat abi vyresnės buvo tapusios kalbų mokytojams, tačiau Aušra pasirinko studijas Žemės ūkio akademijoje ir tapo žemėtvarkininke, daugiau nei tris dešimtmečius darbavosi šioje srityje.

Eiliavimas. Nežinia kaip sugavo tas įkvėpimas. Kažkaip atsivėrė minčių ir žodžių dėliojimo meno versmės. Kūryba daugiasluoksnė, daugiaspalvė, daugelis eilėraščių suklijuoti iš kelių spalvingų motyvų, išgyventų pajautų. Kuomet poetinė versmė atsiveria, stengiasi kuo greičiau užrašyti, nes jau po valandėlės mintys įgauna naujas formas, pakinta ir jau nebesugausi. Tėviškei skirtas eilėraštis apie seklyčią, apskritą stalą su keturiomis kėdėmis. Sausį su pavogtu sniegu, pavasarį, savąją kartą ir tuos mažus miestelius, sodžius, kuriuose vis mažiau žmonių. Tačiau jaučiama ta energija, kurią paliko čia gyvenusios kartos, ypač tai juntanti miesteliuose. Jai, nors tikriausias sodžiaus vaikas, labai  patinka ir didieji miestai. Savo žmonių gausmu, energija, minčių ir kūrybos srautu, spalvinga ir greita gyvenimo tėkme. Tikrai prakilniai skamba. Štai keletas deimančiukų:

Medis tylus lyg iš delno traukiama rakštis

Buvo mados: langai – be užuolaidų, penkios kėdės šviesiam kambary…

Smilčių baltumas tirpsta burnoje – ant septynių kalvų dalija duoną. Apie savo motinas ir jos seseris – septynias nuotakas.

Debesys meta lapus / į tekantį vandenį.

Ir sėdi sau ant praeities kalno / O kalnas tas iš sudžiūvusio šieno / sauso kaip parakas

Delno linijos, tirpsta, / Pabaiga ir pradžia suartėja. Brėkštant dienai tyliai numiršta / Paslaptingas laiko / Šlavėjas

Apsodintos begonijom / Prieškarinių miestelių istorijos, / Kurias skaito vis siaurėjantis / Ašarojantis ratas.

Kartu su poete atvykusi Virginija Gromakovienė paskaitė bičiulės eilėraščių, jos abi sudainavo smagią liaudies dainą kupiškėniškai. Ta proga buvo prisimintas svarbus A. Uldukienės mokyklos laikų nuotykis, kai ji kartu su daininga bendramoksle dalyvavo televizijos konkurse „Dainų dainelė“.

Savos kūrybos eilėraščių paskaitė Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ vadovė Alma Švelnienė, prisimintas ir kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Antano Strazdo, Antano Vienažindžio ir kitų nuoširdžių aukštaičių poezija. A. Uldukienė pažymėjo, kad jai įdomiausia skaityti pažįstamų poetų kūrybą, sekti, kaip ji kinta, tobulėja ar ritasi naujų formų, ieškojimų virsme.

Autoriaus nuotr.