Leonas Juozelskis tarsi amžinybės poterius pasakoja savo isto-riją...
Jeigu nuo Svėdasų, Butėnų, keliausi Vyžuonų link, į didžiuosius Marijos Magdalenos atlaidus, viso pasaulio vyžuoniškių sambūrį, tuoj už upės, tik persikėlus per Šventąją Vaižganto tiltu, pateksi į Šventupio kaimo pasaulį.
Ant pašvenčių kalvų tarsi žemiško sosto palaukėse įsikūręs, sena istorija turtingas gyvas sodžius. Visuotinai surašant gyventojus 1923-iais, čia gyveno 196 žmonės, buvo daugiau nei trisdešimt sodybų. Dabar kiemų tai ne ką mažiau, tačiau gyventojų visai mažai – tik apie tris dešimtis pasilikę.
Iš amžių glūdumos į dieną šią
Žinoma, kad čia kadaise buvo didikams Jelenskiams priklausęs dvaras, kuris vėliau valdovui atiteko, buvo čia nuo seno ir nemenka rusų, senuose dokumentuose tiesiog „moskoliais“ vadinamų, kolonija. Buvo net cerkvė, kuri pačioje XIX amžiaus pabaigoje užsiliepsnojo, o nuo jos kilusio gaisro metu supleškėjo ne tik ji, bet ir visas rusų kaimelis. Apylinkės sentikiai Šventupyje jos nebeatstatė – maldos namai iškilo netolimame Stalnioniškyje, kurį apylinkės lietuviai vadindavo „kolionija“.
Po visų praėjusio amžiaus virsmų, sukrėtimų, pokario karų, trėmimų, kolektyvizacijos į naująją Lietuvą, į naująją amžių pasauliui įžengus kaimas tebėra gyvas. Gyvena čia labai įdomių žmonių, tikrų „originalų“. Vis dar kruta tvirtas aštuoniasdešimtmetis Gintautas Rimavičius, vasarai atvažiuojantys Kažukauskų palikuonys, bene jauniausias tik septintą dešimtį įpusėjęs Stasys Merkys, uoliai ūkyje betriūsiantis, Apolionija Stepanonienė savo nuošalioje baltamūrėje citadelėje, Kęstučio Čeponio apgailėjimas – tokia netikėta visiems buvo jo mirtis. Ieškojau tą baltais debesimis pažymėtą liepos vidurio dieną Mildos Juozelskienės. Tarsi pasakoje senmedžių ūksme mirguojančioje senojo kaimo gatvėje susitikau mažą mergaitę su šuneliu. Pasisveikino, ją kalbinau, bet lietuviškai ji nekalbėjo. Paaiškėjo, kad ji – Paula iš Vokietijos, o vasarojo tame kieme, kurio ieškojau. Namuose pasitiko ir močiutė Milda, ir motina Daiva, jos tokios ilgesingos, šilumos pritvinkusios akys. Mūsų pokalbis, nesenos istorijos atšvaitai, toks trumpas jos sugrįžimas į tėviškę iš Niotigeno miesto Vokietijoje. Keistų jausmų sugautas išėjau į baltais debesimis nubarstytu dangumi apgobtą pasaulį.
Žvilgsnis užkliuvo už senpušių viršūnių, slėnyje, kur senosios sentikių kapinės. Jonė – Jonas Skardžius pasakodavo apie Sekminių įdomybes, kuomet kapų lankyti susirinkę rusai gardžių bandelių negailėjo ir lietuviukams. Katalikų kapines aplankiau, įkopiau į aukštą skardį, kuris atsirado, kuomet plentą vedantys inžinieriai įsigraužė į pašvenčio kopą ir nepajudinamas amžinybės pasaulis tarsi pakibo ant status šlaito keteros. Šventvagiškai nusiteikę?.. Tarsi negalėjo to kelio truktelėti nors keliais metrais tolyn. Kaulai byrėjo, kelią tiesė broliai lietuviai, tikriausi pablūdėliai. Gal ir mano proprosenelio Martyno Guobio kapas buvo išjudintas ir išbarstytas po industrializacijos, sovietinės pažangos buldozeriais.
Prieš kelis metus pavasario polaidžio vandenų, sumišusių su stiprios liūties, paplauta nuo šlaito žemyn, perlūždama į keletą dalių virto tvora su “bromu” – vartais, ant kurių arkos taip teisingai parašyta buvo: „Keleivi, nepamiršk, kad ir tavęs tas laukia“. Prisiminiau ir buvusią bendramokslę, sentikių palikuonę Iriną: jos širmas, sportiškai liesas arklys plačioje žieduotoje pievoje, įdegęs veidas, gyvenimiškai papūstos lūpos, tiesus žvilgsnis ir kibirėlis mėlynuojančių uogų. Jas pardavinėja aikštelėje prie kapinaičių.
Jaunimą mokė sodininkystės
Suradau tą žmogų, su kuriuo susitikti taip norėjosi prie Vilniaus, garsiame priemiestyje, vadinamame Zujūnais. Daugybė žolynų, egzotiškų ir mūsiškių kraštų medžių, kad čia ne kitur gyvena tas sumanusis ir darbštusis sodininkas Leonas Juozelskis iš Šventupio kaimo. Dar labiau įsitikinimą sustiprino kieme stovintis koplytstulpis, iš kurio subtilių, tikslių formų supratau, kad tai mūsiškio Stasio Karanausko kūrinys.
Pasikalbėjome nuoširdžiai kaip seni pažįstami, prieš akis iškilo daugybės įdomybių kupinas šio žmogaus gyvenimas. Pokario audra lėmė, kad iš tėviškės greitai išėjo, buvo paėmęs ir šautuvą – tėvynę ginti nuo rusų ir vokiečių norėjo, tačiau generolo Plechavičiaus armiją išblaškius vėl moksluosna sugrįžo. Gyvenimo klajonės atvedė į Vilnių, po to ir į Maskvą, toliau – saugiau, į garsiąją Timiriazevo žemės ūkio akademiją. Mokėsi gerai, norėjo kuo daugiau išmokti, kol vėl sugrįžęs apsigyveno šalia Vilniaus. Čia darbavosi Vilniaus sodininkystės – daržininkystės technikumo dėstytoju, kur jaunimą mokė sodininkystės ir dendrologijos, pedagoginė karjera tęsėsi daugiau negu keturiasdešimt metų. Tuo pat metu prie Buivydiškių technikumo organizavo specializuotą daržininkystės ūkį – 330 hektarų plote augino net 22 rūšių daržoves. Jam rūpinantis kūrėsi ir pirmieji kolektyviniai sodai. Aktyviai dalyvavo Lietuvos atgimimo sąjūdyje, nuoširdžiai pritarė judėjimui „Tėvynės žemė“, dalyvavo įgyvendinant jos programą, kad išliktų kaimas ir žmonės neišsivaikščiotų.
Gryna poezija – prisiminimas naktigonių kaimui priklausiusiose drėgnuose raistuose už upės, prie Butėnų – ten net per didžiausias sausras žolės arkliams paganyti netrūkdavo. Seniai ten dar noriau nei kokį ilgą vakarą troboje riesdavo istorijas – apie sodiečių sugautus ir į upę įmestus arkliavagius, apie ant tilto renkamą seniūną, apie pavieškelės smuklę, vaiduoklius ir seniau žemėje vaikščiojusius šventuosius.
Kunigėlis snaudulį išblaškė
Kuomet į Vyžuonas tarnauti atvyko vikaras Petras Liepa, iki tol apsnūdęs kultūrinis bažnyčios bei visuomenės gyvenimas buvo atgaivintas. Jaunas, garbanotais plaukais, apskritaveidis, nosį akiniais storastikliais pasibalnojęs, energingas, dažnai besišypsantis kunigėlis greitai tą snaudulį išblaškė. Tarsi šviesulys į žemę prie Vyžuonos ir Šventosios būtų nusileidęs. Atgijo ir angelaičiai, ir pavasarininkai, ir net šaulių būrys dažniau ėmė rengti pasilinksminimo vakarus su vaidinimais bei šokiais. Jis leido ir laikraštį „Jaunimo vadas“, gebėjo organizuoti puikiausias ekskursijas, važiuodavo ir arklais, ir samdytu sunkvežimiu. Jononių dvare jam rūpinantis vykdavo angelaičių bei pavasarininkų stovyklos, prie senojo svirno buvo švenčiamos Šv. Mišios, klebonas Aleksandras Mileika nugriovęs pasenusią dvaro bažnyčią rengėsi statyti akmeninę koplyčią, privežė nemažai skaldyto juodo granito luitų. Dvaro ūkvedys Antanas Guobis pasitelkęs vyriausią sūnų Stanislovą su poriniu vežimu važiuodavo atvežti iš klebono miško sausuolių – šventiškam laužui. Vakarui, kuomet sueidavo į pievą prie Šventosios pulkai žmonių iš plačios apylinkės kaimų, net iš anos upės pusės iš Butėnų. Programa būdavo su gimnastikos pratimais, šokiais, deklamacijomis, vyresnės moterys padainuodavo senovinių dainų, kartais dar seniausiųjų atmintyje užsilikusių sutartinių.
Neturtas jam buvo mielas. Gebėdavo tai, ką gavęs, tuoj pat išdalyti stokojantiems, pats tenkindavosi tuo, kas pasilikdavo. Kai kam pagelbėdavo mokytis gimnazijoje, paremdavo pinigais. Kuomet užėjo sovietai, klebonavo jau Gudžiūnuose, netoli Biržų. Antrojo pasaulinio karo audrai vėl atsiritus į Lietuvą, nugarmėjus į Vakarus ir vėl sugrįžus bolševikiniams okupantams, greitai buvo areštuotas, apkaltintas antisovietine veikla ir išgabentas į Norilsko lagerius.
Sunkumus ištvėrė kaip tikras Kristaus sekėjas, niekad nepuldavo į neviltį, skatino nenusiminti. Tą tamsų rytmetį ėjo atnešti anglių. Kažkur buvo pametęs akinius, be kurių labai prastai matė, pūgos sūkuryje nepastebėjo artėjančio traukinio, kuris kliudęs mirtinai sužalojo. Buvo 1953 m. vasario 1 – oji.
Įprasmino kunigo atminimą
Pagarbioji atmintis – surasti ir parvežti į Vyžuonas palaikus. Tai padaryti ir buvo pasirengęs L. Juozelskis ir, kai tik apie 1988 m. atsirado galimybė tai padaryti, išsirūpino reikiamus leidimus ir išvažiavo į Norilską. Nukeliavęs į Murmanską, pasinaudodamas „lietuviška valiuta“ – nenorinčiam į laivą priimti kapitonui įsiūlė butelį trauktinės „Palanga“ ir geriausios rūkytos dešros kilogramą. Tuomet šis paslapčia įleido į kajutę ir liepė ten lindėti, niekur be reikalo nevaikščioti, kad kam nors neužkliūtų. Laimingai pasiekęs Norilską, apsigyveno viešbutyje ir ėmė ieškoti kunigo palaidojimo vietos. Teiravosi valdžios įstaigose, lagerių laikus pamenančių žmonių mieste nebegyveno, tačiau pavyko išsiaiškinti galimas palaidojimo vietas: vienu metu kūnus laidojo bendrame kape ar tiesiog sumesdavo į tuščią šachtą.
Surasti nepavyko. Todėl sugrįžęs brangaus kunigo atminčiai Vyžuonų šventoriuje pastatė iš Šaltinių kaimo kilusio meistro S. Karanausko išskobtą stogastulpį. Pasiliko įprasminta atmintis, per dvasininką įgautas suvokimas, pavyzdys, aistra daryti gera, niekada nenusiminti ir nepasiduoti.
