Apsisuko dar vienas metų ratas. Kažkam visiškai įprastas, kažkam – sunkus kaip akmuo. Darganotas ruduo, tamsa, ir viltį, šiltus prisiminimus simbolizuojančios žvakelės, mirgančios ant artimųjų kapų. Tų, kurių nebėra, bet kurie tebėra su mumis. Širdyje, mintyse, prisiminimuose, kaskart ypatingai atgyjančiuose artėjant Vėlinėms.
Sakoma, kad apie išėjusius reikia kalbėti gerai arba nieko. O apie gyvuosius? Tuos, kurie ranka pasiekiami, ir tolimus, o gal net ir visai nepažįstamus. Apie kuriuos vis verčiasi liežuvis pasakyti bent trupinėlį blogio. Tu – toks, o tu – anoks. Kodėl taip elgiesi, o nedarai šitaip? Tu mane erzini, geriau iš viso tavęs čia nebūtų! Skęstam internetinių patyčių jūroje ir nė minutei nesusimąstome, kad eilinis „nu ir kokia tu čia žvaigždė, nosis kaip dramblio“, „tas tai iš viso kada padvės“, „geriau vaikus augink, vietoj to, kad šunim apsikrovus vaikštai“ kažkam smogia taip stipriai, kad geriausiu atveju tenka kreiptis į specialistus, blogiausiu… minėti tik gerai.
Svarstau: kodėl aplink mus tiek daug nepasitenkinimo, pykčio, paniekos vienas kitam? Iš pavydo, ar silpnumo, iš pasipuikavimo ar kvailumo? Ryjam patys save kaip tos iš proto išėjusios gyvatės, filosofuojame apie susvetimėjimą net nepaskambindami artimiausiam žmogui paklausti: o kaip tu? Geras žodis nekainuoja, o kažkam jis – brangesnis už visus pasaulio turtus.
Sakoma, kad gyvenam tik kartą ir tai – gryna tiesa (nekalbu apie galimą anapusinį pasaulį ar reinkarnacijas, kalbu apie čia ir dabar). Gerbiama disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė visai neseniai viešnagės Anykščiuose metu pasakė: „Žinokite, šiandien mano sapnas buvo žymiai ilgesnis, nei tie 85 nugyventi metai. Jie va taip – puff – ir nuskrido“. Ir aš patikėjau. Gyvenimas YRA trumpas. Nesvarbu, kiek nugyvenai. Jis toks trapus, tarsi nužydėjusių kiaulpienių pūkai. Užkliudei ir nuskriejo… Žiūrėk, vieną dieną esi kupinas jėgų, ryžto, idėjų, planų kalnus nuversti, arba juos bent aplankyti, o kitą… Nugriuvęs kaip tas šešiakamienis Elmės ąžuolas. Tarsi amžinas, bet iš tiesų toks, kaip visi…
Gyvenimas, vienok, nėra ir teisingas. Kartais jis tave ima ir išspjauna tarsi vyšnios kauliuką. Pasilikęs sau tai, kas skaniausia, palieka nuogą kapstytis kaip išmanai.
Bejėgystė skauda. Norėtųsi apglėbti visus, turėti čia ir dabar, niekada nepaleisti ir, po velnių, niekam niekada nedegti tų žvakelių… Bet viso to turėti negali. Savanaudiška? Galbūt. Ar žmogiška? Be abejonės… Todėl kartais tiesiog norisi nugriūti tarp tų šešiakamienių ir tapti vienu iš jų. Išjausti, priglaust, už rankos palaikyti. Išnykt kartu šitam žvarbiam rudeniniam vėjy.
…ir vis tik, kai naktį mirgės Vėlinių žvakės, visa širdim būkim su jais. Su išėjusiais ir gyvais. Jei negalėjom, galėkim dabar. Nes, tos pačios gerbiamos N. Sadūnaitės žodžiais tariant, visada yra šiandien.
