Tautos ir knygos diena Svėdasuose

Trečiadienį, rugsėjo 8 – ąją, Svėdasuose paminėta Tautos diena. Prie paminklo kan. Juozui Tumui – Vaižgantui, pakelta Lietuvos vėliava. Bendruomenės namuose įvyko respublikinė konferencija „Didžiosios kryžkelės pasvarstymai. Lietuvos žodis: pirmoji knyga“. Pasak Vaižganto, pabandyta atspėti „Lietuvos Žodį“.

Nepriklausomybės sodelyje

Skaisčiai švietė saulė, medžių viršūnėmis lakiojo vėjukas, susirinkusių Nepriklausomybės sodelyje, Vilniaus ąžuolo ūksmėje, prie paminklo kan. Juozui Tumui – Vaižgantui, prisiminta tautos ir naujosios nepriklausomybės Svėdasuose istorija. Juk šis Nepriklausomybės sodelis įrengtas tuoj po 1920 – ųjų – aptvertas tvorele, įrengtas aukštas stiebas vėliavai iškelti, pastatytas kryžius, vėliau už Amerikoje gyvenančių svėdasiškių lėšas iškilo stogastulpis Nepriklausomybės 10 – mečiui, dar vėliau – pasodintas ąžuolas, o 1937 m. pastatytas didingas paminklas Vaižgantui. Čia vyko svarbiausi tautiniai patriotiniai minėjimai.
Vėl atgimus Lietuvai, pirmoji Svėdasuose ant aukšto stiebo iškelta Trispalvė suplazdėjo šioje šventoje vietoje. Vėliau vėliava kelta miestelio aikštėje, dabar vėliavos keliamos dar kitoje vietoje. Tad po keliolikos metų pertraukos Trispalvė išsiskleidė pirmapradėje istorinėje erdvėje.

Pirmoji istorinė knyga

Konferencija „Lietuvos žodis. Pirmoji knyga“ vyko Svėdasų bendruomenės namuose. Prisimintas lietuviškos istorijos mūsų krašte pradininkas, serijos „Mūsų miestai ir miesteliai“ bei „Lietuvos apskritys“ leidėjas anykštėnas Petras Biržys – Akiras (1896 – 1970), dar labiau išgarsėjęs kaip tautos linksmintojas Pupų Dėdė. Šiomis dienomis sukanka jo gimimo 125 metų sukaktis. Jo idėjomis puikiai pasinaudojo, šventą darbą tęsė Bronius Kviklys, išeivijoje paruošęs ir išleidęs daugiatomius veikalus „Mūsų Lietuva“ ir „Lietuvos bažnyčios“. Skaityti penki pranešimai apie Vyžuonų, Anykščių, Rokiškio, Kupiškio ir Svėdasų pirmąsias istorines lietuviškas knygas.
P. Biržio – Akiro knygą „Vyžuonos“ (1927 m.) apžvelgė istorikas, Užpalių gimnazijos direktorius Rimantas Žvirblis. Visi galėjo pavartyti melsvu viršeliu, vos 30 puslapių, vieną litą kaštavusią, bibliografine retenybe tapusią knygelę.

Lina Matiukaitė iš Kupiškio viešosios bibliotekos kalbėjo apie pirmuosius bandymus rašyti Kupiškio ir jo apylinkių istoriją. Prisiminė profesoriaus Povilo Matulionio istorinį straipsnį, ypač turtingą gamtos aprašymų, legendų, išspausdintą 1891 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvininkų“. Pažymėta, kad Kupiškio krašte daug etnografinių dalykų užrašė, fotografavo Balys Buračas, įdomių raštų paliko Juozas Petrulis. Seserys Glemžaitės savo krašto istoriją, ypač etnografiją, užrašinėjo bei rinko visą sąmoningą gyvenimą, jų surinktų vertybių pagrindu įsikūrė Kupiškio etnografijos muziejus. Elvyros Glemžaitės – Dulaitienės knyga „Kupiškėnų senovė“, išleista 1958 m., yra pirmoji Lietuvoje lokalioji krašto monografija, kurią sudaro daugiau nei pusė tūkstančio puslapių, ją puošia įdomios iliustracijos, legendų kupina istorija, buitis, papročiai, tikėjimai ir vaidinimais virtusios „Kupiškėnų vestuvės“. Dalis tekstų pateikiama tarmiškai, o temų įvairovė, pateikimo būdas leidžia knygos žinias naudoti mokymo tikslams, multiplikuoti.
Rokiškio krašto muziejaus istorikas Giedrius Kujelis pažymėjo, kad lietuviškų istorinių knygų teko laukti labai ilgai. Pateikė „Lietuvos aido“ 1933 m. rugsėjo 30 d. numerį, skirtą Rokiškio apskričiai, kuriai tuomet priklausė ir Svėdasai. Tad be jokių svyravimų Vaižgantas ten vadinamas rokiškėnu. Linksma…
Pirmosios rimtos istorinės žinios apie Rokiškio kraštą paskelbtos B. Kviklio enciklopediniuose leidiniuose. Viena pirmųjų istorinių knygų apie Rokiškį išleista 1978 m. Muziejininkas Vytautas Gasiūnas joje šalia istorinių žinių pateikė nemažai „fantazijų“, tekstai persmelkti sovietinės ideologijos. Reikšminga istorijos knyga „Rokiškis: miestas, kraštas, žmonės“ – kraštiečio prof. Edmundo Rimšos įvairių autorių straipsnių rinkinys, išleistas tik 1999 m.. Tai tikriausia rokiškėnų muziejininkų Biblija.

Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos bibliotekininkė Ligita Matulienė apžvelgė P. Biržio – Akiro knygą „Anykščiai“(1928). Tai jau didesnė nei pirmosios, net 80 puslapių, net 2 litus kainavusi, gausiai iliustruota unikalių žinių knygelė. Pažymėta, kad šioje knygoje spausdinama Magdeburgo teisių Anykščiams suteikimo dokumento „Index“ kopija, senasis miesto herbas, aprašomas miesto išvadavimas iš bolševikų 1919 m. pavasarį. Aprašoma bažnyčios istorija, o pasakojant apie kapinių koplyčią pateikiama ir A. Vienuolio – Žukausko kūrinio „Vėžys“ ištrauka. Pagaulus pasakojimas apie P. Biržio kelionę į rašytojo Jono Biliūno tėviškę Niūronyse arkliuko traukiamu vežimaičiu. Nemaža straipsnelių skirta ir vyskupui Antanui Baranauskui bei rašytojui Vienuoliui. Užsimenama apie žydus, pravoslavus, valsčiaus valdybą, mokyklas, besikuriančią Dabužių parapiją, Kryžiečių vienuolyną.
P. Biržys – Akiras jau tuomet išskyrė Anykščius garsinančius svarbiausius objektus – Puntuko akmenį, Anykščių šilelį, A. Baranausko klėtelę. Paminėjo nemažai garsesnių anykštėnų, net rašytoją Bronę Buivydaitę ir smuikininkę virtuozę Aliutę Starzdaitę. Knygoje išspausdinta ir Anykščių miesto schema, įdėta ir reklaminių skelbimų. nemažai nuotraukų ir vaizdų. Pateiktas unikalus Anykštos malūno paveikslėlis, dailininko Eugenijaus Kulviečio nupieštos Liudiškių kalvos.

Svėdasietiškos įdomybės

Man teko kalbėti apie Svėdasus, jų istoriją, Radvilų diegiamą kalvinų tikėjimą, vėl sugrįžusią katalikybę ir mokytus kunigus, dekanus, mūsų bažnyčios klebonus. Kan. Mykolas Smolskis ne tik rūpinosi naujos bažnyčios statyba – jis parašė bei 1925 m. Vilniuje Šv. Kazimiero misionierių vienuolių spaustuvėje išleido knygą „Uvogos apie išganymą dūšios“. Tai pirmoji mūsų krašte parašyta – anksčiau nei A. Baranausko eilės – lietuviška knyga. Vikaras Liudvikas Adomas Jucevičius – vienas pirmųjų etnografų, literatūros istorikų, savo svarbiausius veikalus, nors ir lenkų kalba („Mokyti žemaičiai“, „Lietuvos žemių atsiminimai“) rašė Svėdasuose.
Prisiminiau unikalų Svėdasams garsinti, Šaulių namų statyboms remti net penkių tūkstančių egzempliorių tiražu 1935 m. išleistą „Šaulių albumėlį“. Paminėjau istorijos tyrinėtojus, legendinius vargonininkus, kultūros skleidėjus Juozą Mikuckį ir Petrą Vinkšnelį, kurių pasakojimų paskatintas klebonas Kazimieras Girnius 1965 m. parašė, nors nedidelę, bet labai įdomią, negirdėtų faktų kupiną knygelę „Istorinės nuotrupos apie Svėdasų parapiją“. Vieną pačiam autoriui priklausiusį egzempliorių, melsvais viršeliais, rašomąja mašinėle spausdintą ir įrištą, sudaro vos 55 nedidelio A5 formato puslapiai.

Žinios sudėliotos išmaniai: pradžioje pasakojama apie krašto geografinę padėtį, įdomesnes vietas, istoriją, nuolat čia atsibastančius švedus. Daugybė įdomybių apie bažnyčią, varpinę, koplyčias, kapines, klebonijos ūkį, parapijos dvasinį veidą, tuos laikus, kai šventovė vienijo daugiau nei 7000 katalikų sielų. Pažymimas svėdasiškių pamaldumas, katekizmo išmanymas. Pasakojama apie maršalkų veiklą, Šv. Karmelio škaplerių broliją, Velykų ir kitų švenčių papročius, vargonininkus, giesmininkus, Blaivybės sąjūdį, Svėdasuose tarnavusius kunigus ir Kristaus tikėjimą skleidusius dvasininkus svėdasiškius. Ta proga papasakojau ir apie tai, kaip šis rankraštis paruoštas spaudai ir 1993 m. 700 egzempliorių tiražu išspausdintas Panevėžio spaustuvėje. Konferencijoje dalyvavo keletas miestelio gyventojų, grupelė vietinės gimnazijos abiturientų su istorijos mokytoja Gražina Gvozdaite. Tikėtina, kad konferencija „Didžiosios kryžkelės pasvarstymai“ taps tradicine, vyks kasmet minint Tautos dieną. Į naują kultūrinę tradiciją, skirtą lietuviškoms knygoms populiarinti, atkreipė dėmesį ir Svėdasų kraštą gaivinantis mecenatas Algimantas Čaplinskas, – jis konferenciją parėmė finansiškai.