Tebūnie balandžio 1-oji – nedarbo diena

Visiems patariu balandžio pirmą dieną nekelti kojos iš namų, nes tai – nelaiminga diena. Tuo įsitikinau pernai balandžio pirmąją išvažiavęs į miestą apsipirkti ir patyriau… Viską smulkiai papasakosiu nuo pradžių.

Man – 90. Esu šokių būrelio „Kam virš 30“ Garbės pirmininkas. Laikausi nuostatos: vyrui nedera važinėti su moterišku dviračiu. Atmintis ne tokia, kaip prieš 70 metų, tačiau tvirtai žinau, kad Vincentas aš esu. Vaikštau palinkęs, nedideliais žingsneliais, su lazdele, bet apklausa rodo, kad tokiame amžiuje pakankamai bistriai vaikštau.

Taigi, balandžio 1 dieną išvažiavau į miestą apsipirkti, juolab, baigiau aguonas, kurias pamėgau nuo pat vaikystės, o dabar man – geriausias vaistas nuo nemigos.

Įlipęs į autobusą, norėdamas pasipuikuoti, vairuotojui padaviau du eurus, sakydamas:

– Grąžos nereikia, – ir patogiai atsisėdau.  

Vairuotojas labai sutriko ir, saldžiai žiūrėdamas į pinigą, sau po nosimi suburbėjo:

– Nuo vakar visus vežu už dyką. Toks valdžios įsakymas.

Pašokau ir ištiesiau delną, o jis, lyg būčiau pistoletą įrėmęs, pakėlė aukštyn pusiau sulenktas rankas, pasilenkęs žemyn žiūrėdamas dairosi ir man meluoja:

– Iškrito… Gal į greičių dėžę pakliuvo… Dabar jau neištrauksi…

– O rupūs miltai! Kad tau kišenės prakiurtų, – kerštaudamas tyliai pagalvojau ir jaučiu, kad akyse kaupiasi ašaros.

Atsisėdau taip, kad vairuotojo nematyčiau.

Parduotuvėje aguonų neradau. Susinervinau. Žiūriu, su juoda prijuoste, tikriausiai viršininkė dėsto prekes ant lentynos. Sparčiai priėjau ir įsakmiai, lyg būčiau parduotuvės direktorius, konkrečiai paklausiau:

– Kada aguonų bus? –  ir stuktelėjau lazdele į grindis, duodamas suprasti, kad nejuokauju. Viršininkė, laikydama skalbimo miltelių pakuotę, pažiūrėjo pavargusiomis akimis į mane ir neskubėdama pasakė:

– Ateik prieš Kalėdas – tada bus.  

Nervai neišlaikė:

– Tamsta nesiorientuojate, kuriame amžiuje gyvenate, kad aš 20 kilometrų eičiau pėsčias, – pasakiau, ypač pabrėždamas č raides.

– Galvojau, kad vietinis, – nevykusiai pasiteisino ji.

– Galvojau… Reikia galvoti su galva, – demonstratyviai pliaukštelėjau sau per užpakalį ir, garsiai kaukšėdamas lazdele, oriai išėjau iš parduotuvės.

Stotyje sužinojęs, kad autobusas bus po 15-os minučių, atsisėdau ir laukiu. Laikrodžio neturiu (laikrodis namuose kabo ant sienos), bet jaučiu, kad 15 minučių praėjo. Palauksiu dar. Nepajutau, kaip užmigau. Pramerkiu akis – jau prietema.

– O rupūs miltai, miegojau kaip po narkozės! – tyliai papriekaištavau sau. Krūptelėjau. Mano krepšio nėra. Apsidairau, pažiūriu po suolu – nėr…

– O rupūs miltai, – apsidžiaugiau, apkabindamas lazdelę, – gerai, kad lazdelės nenušvilpė, ir gerai, kad krepšyje nebuvo aguonų.

Matau, ateina pagyvenusi moteriškė, gal 30 metų jaunesnė už mane, ant piršto linksmai sukdama raktą:

– Nu, balandėl, stotį užrakinu.

Iškart supratau, kad ji turi omenyje ne maisto produktą, o „balandėl“ – pagarbos ženklas, ir nedrąsiai paklausiau:

– Kodėl autobuso nebuvo?

– Nu čia dabar? Kaip nebuva? Buva. A dėl ko nevažiavai?

Man staiga atsistojus, galimai trakštelėjo kelių sąnariai. Ji dviprasmiškai šyptelėjo. Aš, abiem rankom laikydamas lazdelę, nuolankiai paprašiau:

– Ponia, užrakinkit mane. Kur aš dabar naktį eisiu?.. – pajutau, kad akys pilnos ašarų.

– O ne! Aš takias atsakamybės neprisiimsiu!

Paduodu 10 eurų. Greit paima. Apsidairo ir pašnibždomis:

– Jagu kas, aš tavy nemačiau, – ir ties burna dešine ranka padaro judesį, tartum užtrauktuku užsegtų plačią tašę. Nevalingai, drebančia ranka nevykusiai atkartoju jos judesį.

Užrakintas pasijutau saugiai. Priėjęs prie tualeto durų, supratau, kad jos užrakintos.    

– O rupūs miltai, kaip nesiseka, – šį kartą garsiai pasakiau aš. Dairausi ir galvoju, kaip rasti išeitį iš keblios padėties. Žiūriu, prie lango, kampe stovi didžiulė, gal metrinė vaza su gražiai šakota, sausa šaka. Sausą šaką palaisčiau. Pernakt neužmigau galvodamas, kas būtų, jei vagys brautųsi į stotį. Ar būčiau bendrininkas, ar… sapnuoju, kad skaitau laikraštyje stambiomis raidėmis parašytą žinutę: „90-ties metų vyras V. V. sulaikė tris ginkluotus autobuso stoties plėšikus“.

Mane pažadino rakto spraktelėjimas duryse. Greitai atsisėdau ir teisingai pagalvojau:   

– O rupūs miltai, reikia kuo greičiau sprukti iš čia.

Iš autobuso išlipau stotelėje, nuo kurios – geras kilometras iki namų. Tiek išvargęs, nedrįsau eiti. Buvęs kolūkio pirmininkas, pasikinkęs arklį, mane parvežė namo.

Tokios dienos net priešui nelinkėčiau.

Mielieji, niekur neikite iš namų, net į darbą neikite. Tebūnie balandžio 1-oji – nedarbo diena, kad žmonės išvengtų nelaimių.

-Skaitytojas