Tikriausias Gavėnas tik Butėnuose…

Jau kelinti metai pats tikriausias aukštaitiškųjų Užgavėnių Gavėnas pasirodo Butėnuose ir apylinkės kaimuose. Šiemet Gavėnas ir jo šaunioji komanda nepatingėjo – aplankė, sveikino, žmones geruosius ne tik Butėnuose bet ir Šventupio, Vainiūnų, Žaliosios, Vilkabrukių, Šaltinių kaimuose bei Pamargavonės vienkiemiuose. „Žiema, žiema, eik iš kiemo…”

 Pašvenčių grožis, šypsenos, žmonių dovanos, čigonės burtininkės ir jos vaikučio, mažylių žydaukėlių, mistinio gaidžio ir žinoma išmintingojo Gavėno žavesys. Juk visus metus jis išminties sėmėsi – vėju lakiojo, juodvarniu skrajoju, žebenkštimi bėgiojo, didžiosios sietuvos lydžiu žaibavo, o dabar tikriausią vaizdinį atgavęs, auksu spindinčia lazdyno iš Šventojo miško lazda pasiremdamas į Pašvenčių pasaulį išėjo. Visi kas mokėjo burtavo, dovanas priiminėjo, per laukus balotus į atokiausias sodybas žygiavo, į kalvynų kanjonus leidosi, kriokliais ir pasakiškais medžiais žavėjosi ir cepelinais su spirgiais, šiupiniu gardžiausiu sotinosi. na o po to, jau saulei leidžiantis Gavėną šimtamečiu papročiu ” kamavo” – lazdą jam ant pečių uždėjo, virvėmis surišo, tampė. kaltino ir kad visi matytų per senojo kaimo gatvę – „ūlyčią” varė. smerkė už tai, kad be saiko linksminosi, be saiko lašinius, taukus, dešras gardžiausias valgė ir visus taip gyventi mokė. Bet Gavėnas išsipirko, visų „malonumų” atsisakęs, juos laužo ugnyje sudeginus gyvas pasiliko, iš džiaugsmo per laužą šokinėjo, lakiojo, ” ubagų baliuje” vaišinosi, šoko, dainavo, o prieš pat vidurnaktį į šiltą pavasario vėją pasivertęs į metų klajonę išrūko.