Tomas Tomilinas: “Greitosios medicinos pagalbos centralizacija. Pusė metų tarp gyvybės ir mirties”

Nuo ateinančių metų liepos 1 dienos Lietuvoje ims veikti centralizuota greitosios medicinos pagalbos sistema. Nebeliks atskirų pagalbos stočių, visos šalyje veikiančios brigados dirbs centralizuotai. Pačiai idėjai pritaria ne tik politikai, tačiau ir pagalbą teikiančių medikų bendruomenė, tiesa, iki reformos dar reikia išgyventi, kai kuriems, deja, pačia tikriausia tų žodžių prasme.

Didžiausią nerimą man kelia pereinamasis laikotarpis, tarp šio rudens ir kitų metų liepos, kai visos pusės jau žino, kad reforma tuoj prasidės, tad poliklinikos, kurių atsakomybėje dabar yra greitosios ekipažai, nebenori skirti dažnai ribotų savo išteklių įrangos ir priemonių atnaujinimui, o Sveikatos ministerijai ši prievolė dar irgi nėra perėjusi. Turime bene dešimt mėnesių, kai niekas nenori skirti lėšų tam, jog nė vienas greitosios automobilis, kurių ir taip ženkliai trūksta, neišeitų iš rikiuotės, kad automobiliuose užtektų visų reikiamų priemonių ir jos būtų atnaujintos pagal poreikį.

Mano raginimas skirti šiam laikotarpiui papildomus 5 milijonus iš valstybės biudžeto tuo pačiu yra ir raginimas Sveikatos apsaugos ministerijai ir ministrui prisiimti atsakomybę už tai, kas nutiks, jei lėšos nebus skiriamos ir greitoji medicininė pagalba negalės reaguoti į iškvietimus. Jau dabar turime absurdišką situaciją, kai medikams paliekama spręsti pas ką vykti pirmiau, ką vežti į priimamąjį, o kas pajėgs ten nueiti pats, neturint jokios reikalingos informacijos spręsti, kas gali numirti, o kas dar turėtų pagyventi, kol ekipažas atsilaisvins. Sistemines problemas, kurios kainuoja žmonių gyvybes, būtina spręsti nedelsiant.

Papildomos įtampos įneša tai, jog drauge su greitosios medicinos pagalbos centralizacija vykdoma ir sveikatos įstaigų reforma, regionuose daug kur uždarinėjami atskiri skyriai, pavyzdžiui akušerijos ir ginekologijos, ar ištisos ligoninės. Tad susiduriame su situacija, kai greitajai medicininei pagalbai pacientą vietoje kelių kilometrų reikia vežti keliolika, o dar dažniau keliasdešimt. Reformos sveikatos apsaugos srityje yra reikalingos, o gal net būtinos, tačiau vienu ir nelabai apgalvotai reformuojant viską tik kuriamos papildomos problemos, kurias ministerijai sprendžiant ir planuojant pacientams tenka išgyventi. Arba neišgyventi.

Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų patiriamas stresas ir krūvis yra didžiulis, juos slegianti atsakomybė sunkiai pamatuojama. Net nedirbant šio darbo galima suprasti, su kiek daug skirtingų emocijų jiems tenka susidurti per dieną. Šalia savo tiesioginio darbo jie dar turi būti psichologais, socialiniais darbuotojais, sunkumų kilnotojais, o kartais, deja, atpirkimo ožiais dėl neišspręstų sisteminių problemų, kainuojančių žmonių gyvybes.

Pereinant prie centralizacijos, o ir jai prisidėjus, privalome ne tik perbraižyti regionų ribas, bet, pirmiausia padidinti budinčių brigadų skaičių, užtikrinti kuo palankesnes socialines garantijas šį nelengvą darbą dirbantiems, pasirūpinti, jog darbuotojų krūvis būtų pakeliamas ir nekenktų jų pačių sveikatai bei sąžiningai atlyginti už kasdienį darbą. Greitosios pagalbos medikai yra pirmieji, kurie atskuba sutrikus sveikatai, jie yra pirmieji, kurie susiduria su paciento kančia ir artimųjų nerimu, kartais jie yra tie, kuriems tenka pranešti liūdniausią žinią. Ir deja, dažnai jie laikomi kaltais dėl to, kad nespėjo, vėlavo, neišgelbėjo, nenumatė pasekmių. Neteigiu, jog žmogiškų klaidų nepasitaiko – jų daro visi, tiesiog sakau, jog pirmiausia pati sistema turi sudaryti palankiausias įmanomas sąlygas gyvybei išgelbėti ir tik tada tikėtis to iš  medikų.

Kol neužtikrinamas reikiamas ekipažų skaičius, tinkamas medikų darbo krūvis, atstumas iki paciento, kurį būtų galima įveikti per kuo trumpesnį laiką, visa reikiama įranga ir priemonės, bei nesudaromos geriausios įmanomos galimybės gyvybei gelbėti, tol tragiškos mirtys greitajai pagalbai pavėlavus yra labiau sistemos ir jos kūrėjų, ne tiesioginės pagalbos teikėjų atsakomybė.

Visi suprantame, jog gyvybė yra neįkainojama, tačiau nuolat stengiamasi pataupyti ten, kur tinkamas lėšų skyrimas ir panaudojimas yra gyvenimo ir mirties klausimas. Aš kviesčiau per šį, pereinamąjį laikotarpį, keliauti pasikliaujant šiame lauke veikiančiųjų įžvalgomis, atsiliepiant į jų prašymus, įsiklausant į pasiūlymus ir nerimą. Iš tikrųjų išvengti tragiškų ir nereikalingų mirčių galime ne ieškodami kaltų, joms įvykus, o padarydami viską, kad pagalbą teikianti sistema veiktų sklandžiai.