Tomas Tomilinas: „Greitųjų“ reformos esmė – gyvybių gelbėjimas, o ne lėšų taupymas

Nuo ateinančių metų liepos 1 dienos Lietuvoje ims veikti centralizuota greitosios medicinos pagalbos sistema. Nebeliks atskirų pagalbos stočių prie savivaldybių poliklinikų, visos šalyje veikiančios brigados dirbs vieningai, budinčių ekipažų skaičių planuojama padidinti nuo 231 iki 241.

Nerimavau, jog pereinamuoju laikotarpiu, tarp šio rudens ir kitų metų liepos, kai visos pusės jau žino, kad reforma tuoj prasidės, nei poliklinikos, kurių atsakomybė greitosios pagalbos ekipažai yra kol kas, nei Sveikatos apsaugos ministerija, kuri įsipareigojimus perims nuo vasaros, neskirs pakankamai lėšų ekipažų aprūpinimui ir tinkamam veikimui užtikrinti. Nereikia net sakyti, jog greitųjų ir taip trūkstant, bent keliems automobiliams išėjus iš rikiuotės už tai būtų mokama didžiausia įmanoma kaina – žmonių gyvybės.

Pradiniame kitų metų biudžeto variante buvo numatyta finansavimą GMP didinti vos 3 milijonais eurų, mano manymu neproporcingai mažai, atsižvelgiant į augančias kuro, elektros, automobilių techninės priežiūros kainas ir faktą, kad vien darbuotojų atlyginimai kitąmet augs 13,7 procento, nes tiek per metus padidėjo minimali mėnesio alga.

Kaip tik dėl šių priežasčių, prasidėjus biudžeto svarstymams, registravau pasiūlymą pereinamajam laikotarpiui skirti papildomus 10 milijonų eurų greitosios medicinos pagalbos sistemai finansuoti. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, jog šiam mano pasiūlymui buvo pritarta – biudžetas padidintas panašia suma. Tai tikrai retas atvejis, kai dabartinė dauguma išklauso opozicijos argumentus ir į juos atsižvelgia.

Viliuosi, jog papildomos lėšos padės išspręsti absurdišką situaciją, kai medikams paliekama spręsti pas ką vykti pirmiau, ką vežti į priimamąjį, o kas pajėgs ten nueiti pats, neturint jokios reikalingos informacijos spręsti, kas gali numirti, o kas dar turėtų pagyventi, kol ekipažas atsilaisvins. GMP paslaugos kokybė negali skirtis priklausomai nuo vietos, kur esame. Tokia yra jos esmė.

Šiuo metu, drauge su greitųjų sistemos pertvarka, vyksta ir sveikatos apsaugos reforma, kai uždarinėjami regionų ligoninių skyriai ar net pačios įstaigos, susiduriame su situacija, kai greitajai medicininei pagalbai pacientą vietoje keliolikos kilometrų reikia vežti ir šimtus kilometrų į didžiuosius miestus. Tokiame kontekste labai svarbu užtikrinti, jog visi greitosios pagalbos ekipažai galėtų veikti tinkamai, šis, papildomas finansavimas, tikiu, prisidės prie gyvybių gelbėjimo.
Pereinant prie centralizacijos, o ir jai prasidėjus, privalome ne tik padidinti budinčių brigadų skaičių, užtikrinti, kad į rimtus atvejus visada vyktų trijų asmenų brigada, bet ir užtikrinti kuo palankesnes socialines garantijas šį nelengvą darbą dirbantiems, pasirūpinti, jog darbuotojų krūvis būtų pakeliamas ir nekenktų jų pačių sveikatai bei sąžiningai atlyginti už kasdienį darbą.

Ši tarnyba yra sunkus fizinis darbas, todėl būtina svarstyti pareigūnų pensijos variantą greitosios pagalbos darbuotojams. Tokią sistemą turi latviai, taip spręsdami ir darbuotojų trūkumo klausimą regionuose. Reikia pagaliau pripažinti, kad greitosios pagalbos medikai yra speciali tarnyba, tokia pat kaip policija ar gaisrinė, tai pirmieji, kurie atskuba sutrikus sveikatai, jie yra pirmieji, kurie susiduria su paciento kančia, pykčiu, agresija ir artimųjų nerimu, kartais jie yra tie, kuriems tenka pranešti liūdniausią žinią.

Deja, dažnai greitosios medikai laikomi kaltais dėl to, kad nespėjo, vėlavo, neišgelbėjo, nenumatė pasekmių. Neteigiu, jog žmogiškų klaidų nepasitaiko – jų daro visi, tiesiog sakau, jog pirmiausia pati sistema turi sudaryti palankiausias įmanomas sąlygas gyvybei išgelbėti ir tik tada tikėtis to iš medikų.
Visi suprantame, jog gyvybė yra neįkainojama, esu tikras, jog papildomos lėšos apsaugos ne vieną šeimą nuo netekties skausmo ir, savo ruožtu, įsipareigoju toliau dirbti šioje srityje, kad išvengiamų mirčių statistika Lietuvoje tik mažėtų.

Užsak. Nr. 1095