Vienu iš mokyklų atribūtų tampa uniforma – mokyklinis švarkas. Jono Biliūno gimnazija mokykliniais švarkais didžiuojasi jau treti metai. Apie švarkų įsigalėjimo galimybę galvoja ir Antano Vienuolio progimnazija.
Kylant diskusijoms apie švarkus, nusprendėme sužinoti daugiau nuomonių ir požiūrių šiuo aktualiu visuomenei klausimu.
Rimantas P. Vanagas, rašytojas, anykštėnas: „Mokykloje, uniforma atrodė normalus dalykas, prieš kurį nesipriešinom. 1980-1989 metais, kai buvau žurnalo redaktorius, buvau prieš uniformas, maniau, kad tai yra asmenybės suvaržymas, visų mokinių unifikavimas. Tada protestavome prieš sistemą. Laikams pasikeitus, tai tapo priimtina. Tai tapo priemone, kuri primena mokiniams apie jų vietą. Mokiniai turėtų nešioti uniformas. Uniforma mokinį puošia, lydi šviesos keliu.“
Aistė Širvinskaitė J. Biliūno gimnazijos moksleivė: „Manau, kad šventinėm dienom, kaip rugsėjo 1-oji ar mokyklos jubiliejus, tai yra primtina, gražu ir net būtina. Bet tikrai nemanau, kad tai yra reikalinga. Pati mokyklinį švarką apsivelku tik kartais, kai nerandu kuo apsirengti. Bet dažniausiai nenešioju. Ir tiesiog nemanau, kad tai yra reikalinga.
Ir nemanau, kad jie reikalingi norint suvienodinti žmones, nes netgi tokiu atveju, jei kuris vaikas nori pasirodyti, kad yra „bagotesnis“, tai uniforma jo nesustabdys tą padaryti. Tai jis gali parodyti panaudodamas kitus aksesuarus, nebūtinai savo drabužiais.”
Rimutė Stanislavovienė, J. Biliūno gimnazijos direktorės pavaduotoja : „Taigi mes pasitarę su mokiniais nusprendėme, kad, kaip gimnazija, turime turėti savo veidą, kad visi matytų, kokias turime tradicijas, kad mes didžiuojamės savo mokykla. Mes ėmėme minimalų variantą – tamsiai mėlyną švarką.
Spalvą ir švarko formą rinkome su tėvais, mokinais ir mokytojais.
Tai truputį drausmina, stato į rėmus. Pas mus mokytojai integruojasi ir taip pat nešioja švarkus, nors jiems nėra jokios prievartos. Ir aš matau tokią viziją: mokiniai visą savaitę nešioją švarkus, o penktadienį gauna galimybę ateiti be jų.“
