Anykščių meno mokykloje Rita Uturytė mokytoja dirba jau 38-erius metus. Pedagogė teigia nesanti karjeristė, todėl kasdien tiesiog nuoširdžiai atlieka savo darbą – moko vaikus groti akordeonu bei vedžioja juos po muzikos istorijos labirintus.
„Akordeonas savo grožiu, mobilumu ir aktualumu gali perteikti visą žmogaus emocijų paletę: ir gilų liūdesį, ir nevaržomą džiaugsmą”, – teigia mokytoja R.Uturytė.
– Papasakokite, kaip, kada ir kodėl nusprendėte tapti mokytoja. Koks buvo kelias link šios profesijos?
– Tapti mokytoja nusprendžiau besimokydama Anykščių muzikos mokykloje paskutiniaisiais mokslo metais. Tais pačiais 1979 metais baigiau ir vidurinę mokyklą. Buvo nelengva baigti mokslus dviejose mokyklose. Pirma svajonė buvo tapti gydytoja, bet suabejojau dėl chemijos ir biologijos dalykų, kuriuose nesijaučiau stipri.Vaikystėje prisidėdavau lėlių ir jas gydydavau, turėjau žaislinį rinkinį – lagaminėlį su medicinos priemonėmis ir lėle gydytoju. Buvo lagaminėlyje stetoskopas, švirkštas, termometras ir t.t.. Bet nutikdavo ir taip, kad lėles susodindavau į mažas kėdutes ir tapdavau mokytoja. Išdalydavau sąsiuvinius, buvau pasidariusi žurnalą pažymiams rašyti.Vertindavau pažymiais, pati į sąsiuvinius užrašydavau užduotis, raudonu pieštuku taisydavau klaidas.
Kelias link šios profesijos buvo dinamiškas kaip muzika – nuo piano (p) iki forte (f). Muzikos mokykloje pradėjau mokytis gan vėlai, būdama devintoje vidurinės mokyklos klasėje. Taip nutiko dėl to, kad instrumentui įsigyti trūkdavo pinigų arba iškildavo minčių – ,,gal nesiseks, nesugebėsiu” – ir vis nusitęsdavo svajonė mokytis muzikos mokykloje. Muzikos instrumentai buvo brangūs. Kai išgirsdavau skambantį akordeoną, net širdis suvirpėdavo, buvo begalinis noras kuo greičiau jį paimti į rankas ir išmokti groti. Mano Mamytės brolis savarankiškai mokėjo groti akordeonu (grodavo vakaruškoms ir savo malonumui). Jis mane išmokė išgauti pirmuosius garsus, akordus ir pagroti keletą lietuviškų melodijų. Kai supratau, kad sekasi ir greit iš klausos tai, ką parodydavo, išmokdavau, tada įstojau į muzikos mokyklą. Giminystės ryšys tęsėsi ir muzikos mokykloje, nes pirmoji mokytoja buvo Milda Andriškevičienė (mano dėdienė). (Ji buvo pirmoji Anykščių muzikos mokyklos direktorė). Ji ir buvo mano įkvėpėja toliau kopti muzikos laiptais.Tiesiog mane užbūrė akordeono, kaip instrumento, grožis, tad ir apsisprendžiau tapti muzikos mokytoja.
Mokytis sekėsi puikiai, greit išmokdavau kūrinius ir vis norėdavau kuo daugiau išmokt naujų.
Kadangi mokytojai pamatė mano gebėjimus, tai įvyko staigus šuolis – nuo pirmos klasės tiesiai į trečiąją. Taip po ketverių metų mokymosi muzikos mokykloje įstojau į tuometinę Panevėžio J.Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Buvo ir sunkumų, nes po ketverių metų mokymosi muzikos mokykloje Panevėžyje gaudavau sudėtingą repertuarą, kuris reikalaudavo didelio darbo. Nutiko taip, kad patempiau kairės rankos petį ir gydytojai liepė mesti šiuos mokslus dėl rankos traumos. Žinoma, puoliau į ašaras, susirūpinau, bet pasakiau, kad jokiu būdu nekeisiu savo profesijos. Po pusės metų tam tikrų procedūrų medikai išgydė ranką. Po ketverių mokymosi metų įgijau vaikų muzikos mokyklos dėstytojos ir liaudies instrumentų vadovės kvalifikaciją.
1983 metais pradėjusi dirbti Anykščių muzikos mokykloje, po metų įstojau į LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Labai pamilau Klaipėdą ir iki šiol myliu.Buvo nelengva tokį tolimą atstumą važinėti. Vykdavau kiekvieną mėnesį atsiskaitinėti kai kurių dalykų, konsultuotis. Vykdavo kas pusmetį egzaminų sesijos. Mokytis ir dirbti buvo nelengva, tačiau siekiant savo profesijos tikslo – viskas įmanoma. Mokiausi penkerius metus ir įgijau muzikos mokytojos – choro dirigentės kvalifikaciją.
– Kiek jau metų dirbate mokytoja? Ar esate dirbusi kitose mokyklose?
– Dirbu 38 metus Anykščių muzikos mokykloje. Labai trumpai, gal metus, dėsčiau muzikos pamokas Skiemonių mokykloje. Muzikos mokykloje dėstau ne tik akordeono dalyką, bet ir muzikos istorijos pamokas.
– Kaip Jums sekasi moksleivius mokyti nuotoliniu būdu? Kokius matote tokio mokymo privalumus ar trūkumus?
– Didelių problemų nematau mokydama nuotoliniu būdu, o ką darysi, kad taip pasikeitė mūsų gyvenimas pandemijos laikotarpiu. Nesu didžioji mėgėja naujų technologijų, bet pagalvoju, ir tai vaikams esu minėjusi – ką gi darytume pandemijos metu, jei neturėtume kompiuterių ir tokių programų, kaip tada reiktų mokytis? Būtų neįmanoma dirbti. Be abejo, gyvai mokyti ir bendrauti yra geriau.Vienas iš nuotolinio mokymo trūkumų – muzikuojant garso kokybė nukenčia arba kartais stringa interneto ryšys.
– Kas Jus mokytojos darbe labiausiai džiugina, o kas liūdina?
– Džiugina labiausiai, kai mokiniai būna pasiruošę pamokoms, tada laiminga diena, tiesiog šventė.
Myliu savo darbą ir vaikus. Nutinka ir priešingai, nes mokinių užimtumas didelis, ne visada gerai pasiruošę atvyksta į pamokas.Tada ir mano nuotaika būna ne iš geriausių. Prieš dešimt metų mokiniai buvo atsakingesni nei dabar. Manau, kad jų atsakomybę ir darbštumą sujaukė naujos technologijos.Užima daug laiko kompiuteriniai ir telefoniniai žaidimai.Vaikai nori, kad viskas vyktų greitai, o muzikuojant reikia kantrybės ir laiko.
– Kokius pasiekimus iš savo pedagoginės karjeros išskirtumėte kaip Jums reikšmingiausius?
– Nesu karjeristė ir apie tai niekada negalvojau, tiesiog nuoširdžiai mokiau vaikus.Buvo metų sėkmingesnių, buvo nelabai sėkmingų. Džiugu, kad kartu dirba mano buvusios mokinės Regina Gurklienė ir Renata Juodelienė, kad jos groja kapeloje ,,Grieža”.Džiaugiuosi buvusiu mokiniu Robertu Raišeliu, kuris subūrė Viešintų kapelą ,,Vingerinė’’ ir yra jos vadovas. Jis ne tik su kapela pasirodo koncertuose, bet ir dainuoja, groja su kitais aktyviais Anykščių krašto meno puoselėtojais. Audrius Jucys, taip pat buvęs mokinys, tapo nuolatiniu tiek Anykščių kultūros centro teatro, tiek kitų muzikinių renginių dalyviu. Čia viskas kaip šeimoje – kaip kiekviena mama džiaugiasi savo vaikais, taip aš, būdama mokytoja, esu laiminga, kad mano mokiniai gyvena su muzika ir menu. Yra ir daugiau mokinių, kurie dar muzikuoja iki šiol, bendrauju su dauguma, palaikome ryšį.
Su savo klasės akordeonistais moksleiviais esu dalyvavusi visose Respublikinėse dainų šventėse, kurios vykdavo Vilniuje, sėkmingai paruošdavau mokinius.Esu sumanytoja ir organizatorė akordeonistų festivalių ,,Tegyvuoja akordeonas”, kurie vyko po atviru dangumi Anykščiuose, Vyskupo skvere. Sėkmingai pavyko įgyvendint šiuos tris projektus. Kasmet į festivalius atvykdavo apie 140 dalyvių.
– Koks, Jūsų manymu, turi būti geras mokytojas? Ar tokių turėjote savo gyvenime?
– Manau, kad blogų mokytojų neturėtų būti. Man kadaise mokytojas buvo šventas žmogus, nebuvo net minčių, kad gali būti blogas mokytojas. Esu patyrusi vaikystėje mokinių skirstymą pagal tėvų profesijas (tai yra baisiausia). Supratau besimokydama vidurinėje mokykloje, kad vieniems patikdavau, o kitiems – ne. Mokytojas – kaip muzika nuo piano (p) iki forte (f) – negali būti kiekvieną pamoką vienodas. Reikia reiklumo, nuoširdumo, meilės vaikams, bendravimo tiek su mokiniais, tiek su mokinių tėvais. Muzikos srityje buvau apsupta tik gerų pedagogų. Išvykus į Vilnių mano pirmajai akordeono mokytojai Mildai Andriškevičienei, muzikuoti mokė mokytojas Albinas Muliarčikas. Labiausiai sužavėta akordeono profesoriumi Ričardu Sviackevičiumi. Jis mūsų akordeonistų Širdis – Vedlys.
– Esate akordeono mokytoja. Kaip šiais laikais vaikus pavyksta sudominti mokytis groti tokiu instrumentu?
– Paskutiniais darbo metais anykštėnų vaikus surandu pati, užsukdama į mokyklų klases. Juos pakalbinu, pasakoju apie šį instrumentą. Gaila, kad Anykščių žmonės taip nebevertina tokio puikaus instrumento.
Buvo laikai, kai į muzikos mokyklą įstodavo vien akordeonistų apie 20 vaikų.
– Mokote vaikus muzikos istorijos. O ką manote apie šiuolaikinę Lietuvos ir užsienio muziką?
– Man patinka įvairi muzika. Žinoma, labai skiriasi kiekvienos šalies muzika.
Kiekvienas kūrinys yra įdomus ir jo melodija nesikartoja, ar jis būtų Lietuvos, ar užsienio kompozitorių. Kiekvienas žėri ir švyti skirtingai, įvairiomis muzikinėmis spalvomis.
– Kuri vieta Anykščiuose Jums yra mieliausia ir kodėl?
– Mieliausi yra namai, kuriuose gimiau, užaugau, į kuriuos ir grįžau gyventi po studijų laikotarpio.
Taip pat labai mielas Vyskupo skveras. Gal todėl, kad jame sklinda ramybė ir dar kad kadaise šią vietą pajutau kaip sceną po atviru dangumi. Ne veltui kilo idėja surengti akordeonistų festivalius šalia paminklo rašytojui Antanui Baranauskui.
– Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikio mėgstamiausius užsiėmimus.
– Gyvenu su brangiausiu žmogumi pasaulyje – Mamyte, kuriai greit bus 93 metai.
Laisvalaikio vis mažiau: nebeužtenka paros valandų. Be muzikos labai mėgstu megzti ir nerti.
Turiu silpnybę akmeniui. Tuo ne visi patiki, bet tie, kurie matė , ypač kaimynai, žino, kad pati susidėjau iš akmenų kiemo grindinį ir malūną sulipdžiau, apklijavau šulinį akmenukais ir įvairius pakraštėlius prie namo. Tai irgi menas, nes akmeniui reikia rasti labiausiai tinkamą vietą.
