Va šitaip mes gyvename…

Laisvadienio pirmadienis. Ant stalo tuščias itališkos kavos puodelis; kunigų maldų ir psalmių bei šventų tekstų pilnas brevijorius, kurį dar ne vieną kartą reiks šiandien atsiversti; kompiuterio ekrane matosi reklaminiai, labai saldūs vaizdeliai iš įvairių Lietuvos parapijų gyvenimo… Lyg paįvairinimui dar pasimato ir Lietuvos konservatorių „be galo mylimo“ Remigijaus Žemaitaičio adresu skirti karikatūriniai vaizdeliai (kaip gi be jų?!). Kambaryje groja mano gavėnios metui skirta dainininkės Madonos daina „Like A Prayer“. Vėliau būtinai giedos ir grigališkasis Italijos benediktinų choras. Toks maždaug dienos veiksmo scenarijus. Tiesa: už lango vėl pradėjo snigti, lyg to sniego dar būtų per mažai. Nekenčiu žiemos. Tai mano asmeninio gyvenimo pats nemėgstamiausias metų laikas. Žiema man visada dvelkia mirtimi. O argi galima mylėti ir žavėtis mirtimis? Tik ne man…

Taigi, tie saldūs ir reklaminiai vaizdeliai kompiuterio ekrane. Kiek čia visokio gėrio, kokia visokių šventimų ir liturgijų idilė! Kažkur Kaune visi veidukai su šypsenomis pozuoja prie po parapijas klajojančio švento Dievo Motinos paveikslo, lyg ieškančio sau ramios vietos ir niekaip nesurandančio tos ramybės: iš vienų namų – į kitus. Kaip ir kunigo gyvenimas: iš vienos gryčios – į kitą su savo ryšuliais, lovom, lentynom, o tarp viso to – dar ir su savo baimėmis ir abejonėmis. Per kelias savaites viską susikrauni į visus kampus pakenčiama tvarka, paskui pasidarai kavos ir pagaliau ramiai paleidi veikti kompiuterį, kuris netrukus tau parodo visko: nuo surežisuoto grožio ir melo iki visokių šventenybių. Gaila tik, kad dažnai pasižvalgydamas į įvairių Lietuvos parapijų gyvenimus feisbuke, niekados nesu matęs beveik tuščių sekmadienio pamaldose bažnyčių nuotraukų. Nesu matęs, kad koks nors brolis kunigas būtų parodęs, kaip iš tikro gyvena mažos ir labai mažos miestelių parapijos provincijose. O gal nereikia viso to rodyti, nes nepatogu? Mano parapijiečiai irgi mėgsta į feisbuką įdėti visokio grožio. Pats jau kuris laikas nesinaudoju aktyviai savo paskyra, tik pokalbiams. Palikau kitiems parapijos paskyrą visokiems gražumams rodyti. Paskutinis tas grožis buvo per Vasario 16-osios šventę. Gražiai visus nufotografavo, o paskui ir paviešino internete. Tik vargu ar kas sugebėjo pastebėti, kad nuotraukoje stoviu „patenkintas“ (juk susiraukus negalima fotografuotis), o tuo tarpu beveik nejaučiu savo sužvarbusių rankų. Dieve, kokia klebonėlio kankinystė! Bet nieko! Pakenčiama ir tai. Juk nesu „liuksinių“ miesto bažnyčių klebonas kur nors sostinėje bepamokslaujantis. Esu grynaveislis kaimo klebonas, žiemiškai užsigrūdinęs, lyg būčiau tikras Rusijos Sibiro naujasis komunistas, besidarbuojantis snieguotoje taigoje. Svarbu, kad be gripo, be „kovido“ – dar pastovintis ant kojų. Miesto parapijų vaizdeliai feisbuke patys saldžiausi. Ten matosi visokios maldos grupės, beveik iš merginų susidarę (su vienu berniuku dėl „kvapo“), susispietę visokie parapijų jaunimo centriukai. Žinoma, kaip gi be karingųjų Marijos Legiono bobučių ar be klebonų išlepintų mišių patarnautojų, lyg mažos vilties, kad iš tų vaikinukų gal bent vienas į kunigus išeis. Apie merginas vienuoles galima tik pasvajoti, ypač žiūrint amerikonų filmą „Netikra vienuolė“. O kiek čia komentaruose visokių „širdelių“ ir „Amen“! Paskutiniu metu feisbuke atsirado kažkokių keistų, o gal ir patologiškų „pranašų“, kurie ragina kitus palikti komentaruose „širdeles“ arba parašyti „Amen“ – ir kaip mat Dievulis išpildys visus prašymus ir maldas. O, kad taip būtų! Tada ir aš taip padaryčiau, kad bent klebonijos šildymo katilo kūrenimui reikalingos granulės kainuotų tiek, kad sveikas protas išliktų savo vietoje. Deja, nei širdelės, nei visokie „amen“ nepadeda. Iškratai parapijines santaupas, save ramindamas, kad prekybos verslininkai tas granules gamina iš Indijos Keralos regione augančio sandalo medžio, o tada drambliais gabena iki oro uosto, o iš ten skraidina į Europą. Po kurio laiko pasiekia ir mūsų gerovės valstybę, neseniai apgiedotą valstybiniu himnu, pašlovintą visokiomis vėliavomis bei kalbomis. Klausiu: „Ar prekybos verslo godumas yra lietuvių nacionalinė vertybė?“. Tikriausiai taip. Bet tą mano klausimėlį iš karto pritildo kitas vaizdelis, kurio nesurasime feisbuke: po beveik dviejų mėnesių pertraukos sekmadieninė vienoje parapijoje surinkta per mišias rinkliava tesiekė vos 20 eurų. Apie paskutiniais mėnesiais užsakomas mišias irgi norisi užsiminti: jei ne kelios laidotuvės, tai užsakomų mišių lyg ir nėra. Tenka kažkaip suktis, drąsinant save, kad dar Lietuvoje nei vienas kunigas badu nenumirė. Ačiū parapijiečiams, kad ir aš dar stebėtinai gyvas. Dažnai pats stebiuosi, kaip man dar taip pasiseka, lyg kažkokioje loterijoje. Atidėdamas į šalį nuodėmingus ir abejones keliančius prietarus, šiandien Anykščiuose nusipirkau porą loterijos bilietų. Už tai nepirkau šokolado… Juk gavėnia… Žinoma, parapijos dar irgi sugeba išgyventi, neturėti skolų, sugeba užsimokėti už elektrą, už atliekas. Tai laikau irgi mažu realybės stebuklu. Tik kiek to stebuklo dar užteks? Ypač kai mieloji valdžia atėmė iš Bažnyčios Lietuvoje ir tuos procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio.

Ši žiema – tai lyg stiprus nuotykis. Žinoma, tas nuotykis pratuštino santaupas, o bažnyčiose, kurios tapo panašios į maisto produktų šaldiklius, matosi vienas kitas ekstremalių pojūčių nebijantis parapijietis. Per šalčius leidau vyrams mišių metu būti su kepurėmis, nes ir aš savo plikę prisidengiu vienuoliška ar kunigiška kepurėle. Tik per aukojimą tenka melstis plika galva. Jau įpratau… Juk dabar ir gavėnia. Per ją reikia atgailą padaryti, iškentėti visokius sopulingus išbandymus, pagardinant juos visus „Graudžių verksmų“ giedojimais. O ir pašventintų pelenų dar liko, jei ką… Tik kaži kiek ta gavėnia mūsų Lietuvėlėje aktuali? Būtų rinkimų metas, tai pirmieji pultų prie pelenų mūsų politikai. O dabar visai nesistebiu, kad, pavyzdžiui, Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys mieliau pasveikino ne vietinius ir užsienio krikščionis su gavėnios pradžia, bet musulmonus su jų Ramadanu. Gal nieko tokio, nes jau kuris laikas Europoje eina kalbos, kad nedaug reikia laiko ir krikščionybę Europoje pakeis islamas. Taigi, kai kurie politikai jau ruošiasi…

Neseniai viena mano gera bičiulė paklausė, kaip aš gyvenu. „Kaip tikras vienuolis“ – atsakiau su šypsena, bet nuoširdžiai. Tikrai paskutiniais metais gyvenu kaip tikras vienuolis: daug meldžiuosi, medituoju, studijuoju, dirbu, skalbiuosi, verdu valgyti, kartais pats su savimi kalbuosi, lyg būčiau pagautas kažkokio mistinio susidvejinimo (o gal tai jau šizofrenijos pradžia?). Su broliais kunigais beveik nėra broliško ir nuoširdaus bendravimo, nebent darbiniais reikalais. Ne tie dabar laikai, kad kunigai vieni pas kitus į svečius važinėtų, dūšią pokalbių metu vieni kitiems išlietų. Pasauliečiai parapijiečiai irgi vengia klebonėlį į svečius pasikviesti. Nebe tie laikai, kada draugystė su kunigu – tai prestižo ir garbės reikalas. Mano gyvenime jau to nėra. O dar jei mėsos nevalgai, negi pavaišins tokį klebonėlį tik morka ar kopūstu. Juk ne jūros kiaulytė… Tad ir gyvenu kaip vienuolis. Džiaugiuosi tik, kad dar turiu sveikatos, jėgų ir kantrybės. O ramu kaip čia! Nors ir man visokių minčių ateina į galvą: viską mesti, išvažiuoti vėl į mylimą Italiją, ar čia Lietuvoje kažkaip išgyventi, tik jau nebe kunigo gyvenimą. Gerai, kad čia tik mintys. Jos išnyksta kaip mat, kai tik pro Viešintų klebonijos langą pažvelgiu į bažnyčios bokštą, į ant jo esantį kryžių. Dabar čia mano gyvenimas. Toks įdomus ir pilnas nuotykių gyvenimas. Nenoriu jo kaip šiltnamio. Noriu tik, kad ir kiti žinotų, kaip mes gyvename. Noriu, kad žinotų, kaip ir aš gyvenu…