Įmonės bankrotas savaime dar nereiškia, kad jos vadovas veikė neteisėtai ar privalės asmeniškai atlyginti kreditorių nuostolius. Versle nesėkmę gali lemti rinkos pokyčiai, finansavimo trūkumas, partnerių nemokumas ar kitos objektyvios priežastys. Tačiau situacija tampa gerokai sudėtingesnė, kai teismas nustato, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčiniais veiksmais ar neveikimu. Tokiu atveju atsiranda pagrindas vertinti ir konkrečių atsakingų asmenų vaidmenį. Kreditoriams tai gali atverti kelią reikalauti žalos atlyginimo, o vadovui (ir net akcininkui ar de facto valdančiam įmonę asmeniui) – sukelti asmeninės civilinės atsakomybės riziką. Vis dėlto net ir tyčinio bankroto atveju žalos priteisimas nėra automatinis – kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai. Esminiu klausimu tampa ne tai, ar sprendimai, veiksmai buvo nesėkmingi, bet ar bendrovė buvo sąmoningai valdoma taip, kad jos finansinė padėtis buvo bloginama ir taip buvo nulemta arba reikšmingai prisidėta prie jos nemokumo.
Kada vadovo veiksmai gali lemti tyčinio bankroto pripažinimą?
Bankrotas tyčiniu gali būti pripažintas, jei kilo dėl sąmoningai blogo valdymo ir juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai buvo ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises. Įstatyme įtvirtintas pavyzdinis sąrašas požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti vertindamas ar yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Tačiau tyčinis bankrotas gali būti konstatuojamas vertinant ne vieną pavienį sprendimą, bet visą įmonės valdymo aplinkybių visumą. Be įstatyme įtvirtintų požymių, reikšmingi gali būti ir tokie atvejai kaip sąmoningai ydinga investicijų politika, netinkamas vadovavimas komercinei ar finansinei veiklai, įmonei nenaudingų sandorių sudarymas, būtinos ekonominės veiklos nevykdymas, ydingas bendradarbiavimas ir kt., taip pat ir neveikimo veiksmai – pvz., nesikreipimas laiku dėl nemokumo bylos iškėlimo, neišieškojimas skolų ir / ar kiti sprendimai, kurie prisidėjo prie įmonės nemokumo.
Tokiose situacijose bankroto advokatai gali padėti įvertinti, ar vadovo priimti sprendimai patenka į įprastos verslo rizikos ribas, ar jau gali būti vertinami kaip tyčinį bankrotą sukėlę veiksmai. Vadovui tai ypač svarbu todėl, kad tyčinio bankroto procese nustatytos aplinkybės gali turėti reikšmę vėlesniame ginče dėl žalos atlyginimo. Primintina, kad pripažinęs bankrotą tyčiniu, teismas ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.
Ką kreditoriui reikia įrodyti siekiant žalos atlyginimo?
Bankroto pripažinimas tyčiniu gali reikšmingai palengvinti kreditoriaus padėtį vėlesnėje civilinėje byloje. Tyčinio bankroto byloje jau nebereikia iš naujo įrodinėti atsakingo asmens neteisėtų veiksmų ir jo kaltės. Priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos yra preziumuojamas, tai reiškia, kad gali būti paneigiamas. Įrodyti belieka pačią žalą ir jos dydį. Atsakingi asmenys gali įrodinėti, kad situacija būtų susiklosčiusi nepaisant jų veiksmų ar neveikimo, taip paneigiant kilusią žalą ir jos ryšį su konkrečiais atsakingų asmenų sprendimais ar veiksmais.
Kaip vadovui mažinti asmeninės atsakomybės riziką?
Apsisaugoti nuo to, kad susiklosčius nemokymo situacijai niekas nekels vadovavusios asmens atsakomybės klausimų, kaip ir iš anksto tam pasiruošti praktiškai neįmanoma. Vadovo atsakomybės klausimas priklauso ne tik nuo paties sprendimo, bet ir, pirmiausiai, nuo to, kaip jis buvo priimtas ir pagrįstas. Todėl dar aktyviai vykdant veiklą, reikėtų mąstyti apie tai, ar konkretūs veiksmai ir sprendimai yra pagrįsti, kiek jie yra rizikingi ir kiek tokia rizika gali būti protingai valdoma.
Iškilus finansiniams sunkumams, kreditorių interesai ima vyrauti, todėl priimant sprendimus, susijusius su įmonės turto valdymu, svarbu aiškiai fiksuoti tokių sprendimų pagrįstumą, turėti detalius veiksmų planus, jų ekonominį pagrindimą, valdymo organų pritarimą ir kt. Svarbu aiškiai išanalizuoti susiklosčiusią situaciją ir įvertinti galimybes pagerinti įmonės padėtį arba imtis veiksmų, kuriais kelias tolimesniam įmonės padėties bloginimui būtų užkirstas. Tyčinio bankroto atveju gali būti pripažinti ne tik įmonės privedimas prie nemokumo, bet ir jau nemokia esančios įmonės turtinės padėties bloginimas.
