Valdžia barė už nevykdomą vienkiemių naikinimą

Buvęs ilgametis rajono vadovas – Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas, tai buvo sovietiniu metu  aukščiausio rango ūkinis rajono vadovas Albertas BUDAVIČIUS, dabar leidžiantis pensininko dienas, sako, kad Anykščių rajonas išvengė kai kurių rajonų likimo, nepaisant valdžios spaudimo. Buvo išsaugota nemažai kaimų ir vienkiemių. 

– Kiek laiko vadovavote rajonui.
– Faktiškai vadovavau 3 penkmečius, tai sudarytų nuo 1975 metų iki 1989 metų, kol atėjo pertvarka.1989 metų sausio 25 dieną išėjau į pensiją
– Kaip per tą laiką pasikeitė rajonas?
-Be abejo, jis pagražėjo, daug pastatėme per tą laiką. Sovietmečiu Anykščiai tikrai buvo nebloga vieta, niekada nesivilkome uodegoje. Kritikos gavome tik už tai, kad neskubėjome naikinti vienkiemių ir sukelti žmonių į gyvenvietes. Kai kurie rajonai labai norėjo pirmauti, sakykim, Švenčionys, o ką dabar matome važiuodami – vaizdas panašus į Ukrainos stepes. Porą metų šlubavo ir žemės ūkis, buvo prastesni rodikliai, bet šiaip – tikrai vardą neblogą turėjo Anykščiai. Čia veikė ir 3 pusiau valstybiniai medžiotojų būreliai, kur medžioti atvykdavo daug aukšto rango pareigūnų.
– Ar tiesa, kad pagrindiniai reikalai sovietiniais laikais būdavo aptariami medžioklėse?
– Pasakyčiau, kad išties nemažai. Dėl tos priežasties ir aš tapau medžiotoju. Nesu nušovęs per tas medžiokles nė vieno žvėries, bet taip tada reikėjo daryti. Sakykim, vos pasikeitė laikai, aš iš karto pardaviau šautuvą ir daugiau į medžiokles nėjau.
Sakykim, mums daug padėjo per tokias medžiokles valdininkai, kurie padėjo pastatyti užtvanką ant Šventosios. Supraskit, kad užtvanka buvo traktuojama kaip prabangos dalykas, ne visi rajonai jas turėjo. Šiauliečiai pastatė užtvanką, kuri dabar yra Anykščiuose. Beje, buvo įvykdytas tik pirmas statymo etapas. Taip pat buvo išsaugotas ir siaurasis geležinkelis
– Nieko negirdėjau apie tai, kad buvo dar vienas užtvankos tvarkymo etapas.
– Buvo jau numatyta sutvarkyti Anykštos žemupį, kur ji įteka į Šventąją, ten buvo numatytas įrengti parkas, susodinti medžiai, sutvarkyta vieta, anykštėnų vadinama paliūne, kur stovi visokios laikino būdelės ir yra smulkūs daržiukai. Nebespėta. Pasikeitė laikai, ir buvo pamiršta. Kalbėdamas apie praeitį negaliu nepaminėti trijų anykštėnų, kurie anuo metu užėmė aukštas pareigas, bet apie jų nuopelnus beveik nežinoma.tai Melioracijos ministras Jonas Velička, Statybos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Aksomitas ir Plano komiteto pirmininkas Henrikas Jackevičius. Visi jie užaugo Anykščiuose ir gimtinei skyrė didesnį dėmesį. Sakykim, H. Jackevičiaus dėka išaugo Anykščiuose visas Pušyno mikrorajonas.
– O kaip vertinate Šventosios kairįjį krantą?
– Kaip gyventojas, esu labai juo patenkintas Gražiai padarytas, tik gal projektuotojai neapsižiūrėjo, kad jis būtų kiek pakeltas, kad pavasario polaidis nesemtų. Iš viso galiu pasidžiauti, kad miestas gražėja, kad dabar daug kas padaryta taip, kaip mes savo laiku tikrai nebūtume padarę.
– Sakykim, taip gražiai sutvarkę senamiesčio…
– Dėl senamiesčio atskira kalba, matyt, būtume dalį jo pažeidę, nes toje vietoje, kur stovėjo spaudos kioskas Anykščių centre, buvo numatyta statyti Vykdomojo komiteto pastatą. Jau laukėme Ministrų tarybos leidimo iškeldinti gyventojus, taigi, dalį senamiesčio būtume statydami suardę, bet, sakykim, įvardinkim taip – laimei nebespėjome (juokiasi – red.past.) .
– Ar yra darbų, kurių gailitės nespėjęs padaryti.
– Tai platusis geležinkelis. Man ir dabar gaila, kad jo nebenutiesėme, o juk buvo nemažai padaryta, tačiau 1989-1990 metais nutrūko finansavimas, o G.Vagnoriaus vyriausybės metu buvo išardyta ir tai, kas jau pradėta daryti – išmontavo nutiestus bėgius, liko tik pylimai. Galima prie Elmininkų pamatyti, kaip atrodo vienas iš pylimų. Žinoma, atšaka Utena-Panevėžys strateginės reikšmės neturėjo, bet vis tiek man labai gaila.
– Ką dabar darytumėtė, kaip keltumėte rajoną, jei būtumėt vėl vadovas, juk ne paslaptis – Anykščiai atsidūrė savivaldybių reitingo dugne?
– Dabar galvoju – jei būčiau jaunas, komunikabilus, žodžiu, toks kaip anksčiau, atvirai sakant, nežinau, ką reikėtų daryti ir nuo ko pradėti. Uždarytos įmonės, mes neturime nieko, kuo pritraukti žmones ar verslą. Mano galva, valdininkai neturėjo sėdėti kabinetuose ir žiūrėti, kaip uždaromas „Anykščių vynas“, o eiti ir piketuoti. Jie nesuprato įmonės reikšmės. Jei Utena turi pieną, mėsą, alų, Zarasai – žuvį, tai Anykščiai turėjo vyną. Per nepriklausomybės metus nieko naujo nepastatėm, išskyrus biblioteką ir paminklą A. Baranauskui. Šie statiniai tikrai puošia miestą, o štai paminklo Laisvei aš nesuprantu. Menu domiuosi, bet paminklas, kur žmogus be galvos, be rankų – tarkim, ne mano skonio.
Neįsivaizduoju, kaip pritraukti pramonę. Iš Anykščių išsikrausto net bankeliai, liekam padėvėtų rūbų parduotuvių miestu. Nežinau, ar tai labai dera prie kurorto vardo.
Panašėjam į visišką kaimą, nes viskas dabar sutraukiama į Vilnių, į centrus, o rajonai lieka nuošalyje.
– O jeigu pažiūrėtume ten, kur judame?
– Manyčiau, jog jeigu jau nusprendė valdžia vystyti turizmą, tai reikia visa galva į jį ir mestis – Anykščiams reikia gero restorano ir gero viešbučio. Neturiu omenyje SPA, jis savo ruožtu, ten gal ir gyvens koks 100 žmonių, bet tiek yra per mažai, reiktų, kad kasdien keli šimtai aplankytų. Sakykim, kokia puiki senosios ligoninės vieta, galbūt ją reiktų ne parduoti, o kažkam, kas statytų viešbutį, tiesiog atiduoti, tegu kuria, tegu stato. Puiki vieta yra Kalitos kalnas, klasiškas objektas, valdžios vietoje, teikčiau jam pirmenybę, vystyčiau infrastruktūrą – tegu važioja, tegu būna, tegu pramogauja. Turim suvokt, kad žmones pritrauks į Anykščius ne Vienuolis, Biliūnas, Baranauskas, o pramogos. Todėl kurti pramogas žmonėms turi būti pirmenybė. Sakykim, net atskiri rajono Tarybos nariai priešinasi Lajų tako statybai, aiškina, kad gamtą suniokos. O aš pritariu bet kam, kas pritrauktų čia lankytojus.
– Galbūt kultūra trauktų, Anykščiuose juk dabar yra visokių centrų, galerijų, muziejų?
– Atvirai sakant, manau, kad mes prikūrėm ne kultūros darinių, o tik direktorių. Yra muziejus ir Kultūros centras, jų ir užtektų, kad valdytų visus padalinius. Dabar tik be reikalo eikvojami biudžeto pinigai.
– Ar nesusidaro įspūdis, kad dabar žmogus mažiau svarbus?
Iš viso aš daug ko dabar nesuprantu. Lietuvoje, žiūriu, dvi kastos pasidarę – valdininkai ir visi kiti. Susipriešinimas, ir pati valdžia kalta, kad supriešino. Sakykim, man nesuvokiamas dabartinės valdžios santykis su rajono laikraščiu – terminai, klausimai raštu, registravimas ir t.t. Tai juk atsiribojimas ir nuo žmonių. Ar dabar reikia rajonėliui, kur telikome keli tūkstančiai gyventojų, dar atstovo spaudai? Gal aš pasenau ir nesuprantu, bet man jokio atstovo spaudai nereikėjo – korespondentas galėjo ateiti, klausti, būčiau atsakęs į visus klausimus. Ko dabar bijoma, kas slepiama? Sakykim, kad ir tas Menų inkubatorius – taip niekam ir neaišku, nei kam jis reikalingas, nei kokia nauda iš jo bus. Merą gerbiu kaip mokslininką, bet tikrai nesuprantu, kam jam atstovas spaudai, kam tie leidimai… Matyt, bijoma tiesos. Kaip nesuprantu ir to, kaip valdžia keliomis mašinomis važinėja. Sakykim, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius į Anykščius su žmona atvažiavo tik su vairuotoju, ir nieko neatsitiko, o dabar važiuoja trys automobiliai….
– O ar tarybiniais laikais žmogus galėjo pas jus patekti?
– Laisvai. Aš net sekretorės neturėjau. Sėdėjo dvi moterys, kurios rinkdavo tekstus, vienai nelabai sekėsi, tai mes ją toliau pasodinom, kad galėtų ir žmones priimti, ir spausdinti.
– Nesinori pokalbio užbaigti minorinėmis gaidomis…
– Šiaip aš džiaugiuosi tuo, kaip mes gyvename. Juk kitaip gyventi ir negalėtume, yra progresas, matau daug gero jaunimo ir tikiu, kad jis užims savo vietą. Ir mano anūkė neseniai gavo bakalauro diplomą. O aš turiu dabar daug laiko, marti Vyta (Vyta Budavičienė dirba bibliotekininke,- aut.past.) man parūpina knygų, stengiuosi skaityti, ypač daug skaitau dokumentinės literatūros.