Vašuokėnuose dar menamas garsusis tautos dainius Maironis

Atokioje Anykščių rajono Troškūnų seniūnijos Vašuokėnų gyvenvietėje išskobta kukli medžio skulptūra primena apie kadaise kurį laiką čia gyvenusį ir kūrusį garsųjį poetą Joną Mačiulį – Maironį.
Dabar toks faktas tiek patiems vašuokėniškiams, tiek gimtinėje dažniau ar rečiau pasirodantiems kraštiečiams jau jokia naujiena. O prieš kelis dešimtmečius tai buvo kažkas tokio iš nežinomo, paslaptingo pasaulio…

 Paslapties šydas praskleistas Atgimimo metais

Kai 1969-ųjų vasarą grupelė ekskursantų iš Kauno, įėjusių į tuometinio „Gegužės pirmosios“ kolūkio kontorą, pareiškė, kad čia Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno žymus poetas Jonas Mačiulis − Maironis ( 1862-1932), visi ten buvę ūkio darbuotojai net apstulbo. Jiems buvo netikėta ir žinia, kad  kurį laiką šiame pastate, kuris  naudojamas kolūkio reikmėms, veikė Kauno kunigų seminarija.
Kauniškių visai nenustebino kaimo žmonių reakcija ir iš nuostabos išplėstos akys. Juk gūdžiais sovietmečio metais apie lietuvių literatūros klasiką Maironį ir jo kūrybą buvo kalbama tik „puse lūpų“. Jo eilėraščiai, poemos  alsavo giliu patriotiškumu, meile laisvai ir nepriklausomai Tėvynei Lietuvai, nostalgija garbingai tautos praeičiai, o tuometinėje socialistinėje santvarkoje tokios meilės ir pagarbos gimtinei negalėjo būti. Be to, Maironis buvo kunigas, Kauno kunigų seminarijos rektorius ir dėstytojas, teologijos mokslų daktaras, profesorius. Sovietmečiu apie tokius žmones buvo dažniausiai nutylima arba kalbama labai saikingai. Taigi, nedaug kas žinojo, kad Vašuokėnų dvare kurį laiką veikė iš Kauno perkelta Kunigų seminarija, kurios rektoriumi ir dėstytoju buvo garsusis tautos žadintojas, poetas Maironis. Apie tai nebuvo rašoma spaudoje, šių faktų  neužfiksavo to meto kraštotyrininkai, muziejininkai, o jeigu kas nors ką nors ir užrašė, užfiksavo, tai ta medžiaga nebuvo viešinama.
Prabilta apie tai jau Atgimimo metais. Tuomet anykštėno muziejininko, literato ir veiklaus kraštotyrininko Raimondo Guobio sukviesti moksleiviai organizuodavo Vašuokėnuose Maironio skaitymus. Dar po kurio laiko veiklūs Vašuokėnų kaimo bendruomenės nariai pasirūpino, kad šioje vietoje, menančioje didįjį tautos dainių, atsirastų kukli medžio skulptūra, kalbanti apie čia gyvenusį ir kūrusį poetą Joną Mačiulį − Maironį. Tiesa, šis simbolis buvo pastatytas Vašuokėnų centre, netoli buvusios mokyklos pastato, kur įsikūrė bendruomenės centras. Maironiui skirtą meninį akcentą statyti toje vietoje, kur gyveno šis iškilus žmogus ir kur veikė iš Kauno atkelta Kunigų seminarija, buvo beprasmiška. Juk dvaro rūmai beveik virtę griuvėsiais. Ir kasmet vaizdas darosi vis liūdnesnis, nes kadaise buvę didingi, prašmatnūs rūmai dabar vis labiau smenga į žemę. Nepagelbėjo pastatui ir tai, kad iš JAV atvykę Vašuokėnų dvaro paveldėtojai pasirūpino tada dar visai neblogos būklės buvusių rūmų stogo remontu, apsauga. Šeimininkai išvyko, o likę sargai, matyt, taip dvarą ir saugojo, kad pamažu pamažiukais pradėjo dingti skarda, balkiai ir kitos stogo konstrukcijos. Savaime suprantama, nuardžius stogą, išvogus skardą, lietus, sniegas, drėgmė intensyviai ardė mūro plytas, vidaus tinką, statinio medieną. O dar prisidėjo prie gamtos darganų ir ilgapirščiai… Todėl dabartinė Vašuokėnų dvaro rūmų būklė labai prasta.
Na, o tuomet, prieš 105-erius metus, 1914-aisiais, šis dvaras klestėjo. Ir tą vietą, esančią tarp Troškūnų ir Surdegio, žinojo daugelis…

Karo išblaškyta Kunigų seminarija surado prieglobstį Vašuokėnuose

Pakilia nuotaika Kauno kunigų seminarija užbaigė 1913-1914 mokslo metus. Prieš palydint seminaristus atostogų, buvo organizuoti šventiniai pietūs su atsisveikinimo ceremonialu. Gerai visiems pažįstamas kaip poetas romantikas, Maironis prabilo į seminarijos auklėtinius reikliu ir griežtu rektoriaus balsu. Jis priminė visiems jaunuoliams, kad mokslui, saviauklai ir kilniam elgesiui nėra atostogų, ir palinkėjo rudenį laiku sugrįžti tęsti mokslų.
Po rektoriaus kalbos plačiai atsivėrė seminarijos kiemo vartai, pro kuriuos po visą Lietuvą išsiskirstė ir seminaristai, ir jų dėstytojai. Pro Rotušės aikštę fajetonu į geležinkelio stotį išvažiavo ir rektorius Maironis. Jis išvyko vasaroti į Panevėžio kraštą  – pas gerą savo bičiulį, Krekenavos kleboną Kazlauską.
Įsiplieskęs Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą. Pro Suvalkiją vokiečiai brovėsi į Rytus Kauno kryptimi. Kaunas buvo karinė tvirtovė, tad skubiai pradėta ruoštis gynybai ir telkti į miestą kariuomenę. Karo tikslams buvo paimtos įstaigų patalpos, didesni privatūs namai. Buvo nuspręsta tam tikslui panaudoti ir Kunigų seminarijos rūmus.
Žinios apie seminarijos likimą greit pasiekė ir Krekenavoje atostogavusį Maironį. Jis tučtuojau atvyko į Panevėžį, kur buvo pervežta iš Kauno dalis seminarijos inventoriaus ir kur susirinko keletas dėstytojų. Rimtai buvo tariamasi, kur reikės pradėti naujus mokslo metus, kur laikinai įkurdinti seminariją? Ir tuo lemtingu metu prisistatė Vašuokėnų dvaro savininkas Brazdžius, kuris geranoriškai pasiūlė savo rūmus seminarijai užleisti. Pats Maironis su keliais dėstytojais tuomet nuvažiavo tų siūlomų patalpų apžiūrėti. Rūmai jiems patiko, tad su dvaro savininku buvo galutinai sutarta dėl visų sąlygų ir tuoj pat pradėta kurtis. Apskaičiuota, kad dvaro patalpose galės sutilpti tik dalis auklėtinių,  todėl nutarta sukviesti į Vašuokėnus vien tris pirmuosius kursus, o likusių dviejų kursų auklėtiniai turės savarankiškai išmokti visus dalykus ir atvykti į Vašuokėnus tik egzaminų laikyti.
Nelengva buvo seminarijos vadovybei surankioti visus savo auklėtinius ir pranešti, kur jie turi atvykti tęsti studijų. Dar sunkiau buvo seminaristams Vašuokėnus pasiekti. Karas šėlo pilnu tempu, į traukinius patekti buvo be galo sunku, nes jie važiavo ir taip perpildyti kareivių bei karo amunicijos. Kitų transporto priemonių tuomet nebuvo, tad teko keliauti jaunuoliams iš įvairių Lietuvos vietų į Vašuokėnus arkliais. Rugsėjo pabaigoje prie dvaro rūmų stoviniavo daugybė arklinių vežimų, iš kurių vaikinai tempė lagaminus ir pintines su iš namų atsivežtomis gėrybėmis į jiems nurodytas vietas. Tuomet čionai suvažiavo daugiau kaip šešios dešimtys jaunuolių, susirinko būrys dėstytojų.
Vašuokėnai visiems labai patiko. Dvaro rūmus supo graži aplinka, jaukus senas parkas. Tolėliau, vienoje pusėje, žvilgėjo ežeras, kitoje matėsi miškas. Jauniems žmonėms čia dar buvo gera ir todėl, kad jų naujosios mokymo įstaigos nesupo aukšta mūrinė tvora, kaip buvo Kaune, čia galėjai laisviau jaustis.

Sodiečių meilė, pagarba seminaristams ir jų rektoriui

Nors rūmai buvo dideli ir savininko šeima išsikraustė gyventi į kumetyną, bet vis tiek seminarijai čia buvo ankštoka. Tačiau seminaristai, susirinkę į paskaitas, net buvo patenkinti, kad auditorijos yra nedidelės. Jaunuoliai susėsdavo glaudžiau, dėstytojai būdavo arčiau savo studentų. Tarp seminaristų ir dėstytojų paskaitų metu užsimegzdavo glaudesnis ryšys. Ypač visi džiaugdavosi,  kad arti šalia jų prie savo stalelio prisėsdavo ir patsai rektorius Maironis. Ne taip dažnai jau jiems pasisekdavo iš arti pažvelgti į žymaus poeto, profesoriaus Maironio veidą, jo brangiais akiniais – pensnė –  pridengtas akis. O čia, Vašuokėnuose, tokia galimybė buvo seminaristams su savuoju rektoriumi pabendrauti artimiau, pasigrožėti jo esybe.
Auklėtiniai troško kontaktų, glaudesnio bendravimo su Maironiu ir laisvalaikiu, tačiau kieme ar parke jis dienos metą, kuomet aplinkui būdavo gausu žmonių, pasirodydavo retokai. O išėjęs pasivaikščioti, nuklysdavo į paežerę ar mišką. Mėgdavo vaikščioti vienas, pasiramsčiuodamas stora lazda. Seminaristai spėliojo, kodėl Maironis yra toks vienišas. Vieni sakė, kad jis apkrautas darbais ir bendrauti su žmonėmis nelieka laiko. Dar kiti spėliojo, kad Maironiui, kaip poetui, vienišumo valandos padeda subrandinti kūrybinę mintį. Esą jis todėl ir nori daugiau būti vienas, o kiti stengiasi tos vienatvės nedrumsti. Pastarąją jaunuolių nuomonę dar labiau sustiprino gandai, kad Maironis Vašuokėnuose rašo naują poemą. Iš tiesų taip ir buvo. Čia gimė jo poema ,,Mūsų vargai”…
Nors Maironis ir mėgo vienatvę, jis nevengdavo pabūti tarp kaimo žmonių. Atlaidų ir kitomis progomis sodiečiai jį pavežiodavo po apylinkės miestelius, kviesdavosi į savo namus. Poeto vardas buvo žinomas, jį visur sutikdavo kaip laukiamą svečią.
Dvarininkai Brazdžiai, gerbdami Maironį, rūpinosi kuo nors paįvairinti kunigų seminarijos auklėtinių ir dėstytojų gyvenimą.Gražesniais vakarais paežeryje kartais buvo girdėti dainos ir armonikos garsai. Brazdžiuvienė pati buvo gera dainininkė, jaunystėje giedojusi bažnyčioje. Ji suburdavo moteris, kurios kaimiškomis dainomis pagerbdavo atėjusius prie ežero seminarijos kolektyvo narius ir jų vadovą –  kunigą ir garsųjį poetą Maironį. Poetas mėgdavo ežere pasiirstyti laiveliu…

Ir Vašuokėnuose nepamirštos poeto vardinės

Maironis savo vadinamuoju patronu laikė šv. Joną Kantietį, todėl savo vardines minėdavo  ne vasarą per Jonines, bet spalio mėnesį. Kaune, seminarijoje, rektoriaus vardinės būdavo minimos iškilmingomis pamaldomis bažnyčioje, o po pietų vykdavo jo pagerbimas su menine programa. Vašuokėnuose nebuvo tinkamų sąlygų švęsti rektoriaus vardines, be to, karo metu ir nuotaika visų buvo slogi. Vis dėlto seminarijos auklėtiniai nusprendė Maironį kuo gražiau pagerbti. Vardadienio išvakarėse jie tyliai apvainikavo rektoriaus kambario duris uogienojų vaininku, kurį nupynė virtuvėje dirbančios mergaitės. Rytmetį Brazdžių dvaro rūmuose įrengtoje koplyčioje šv.Mišias aukojo pats solenizantas. Per pusryčius buvo paskelbta, kad rektoriaus vardinių proga ši diena skelbiama nedarbo diena. Tokią žinią visi sutiko plojimais. Vardinių proga į Maironio kambarį susirinko dėstytojai ir seminaristai, kurie savo gerbiamąjį rektorių sveikino, giedojo ,,Ilgiausių metų” ir kitas tokiai progai skirtas iškilmingas giesmes. Maironis visą laiką strovėjo palinkęs prie rašomojo stalo ir labai jaudinosi. Padėkojęs už sveikinimus, linkėjimus, jis pakvietė šventinių pietų. Didžiojoje auditorijoje seminaristams buvo organizuoti pagerinti pietūs,o profesūros ir svečių laukė tikros vaišės. Į Vašuokėnų kunigų seminarijos kiemą pradėjo rinktis svečiai. Atvažiavo Troškūnų, Surdegio, Subačiaus kunigai, po to pasirodė keletas kunigų iš Panevėžio. Pasveikinti varduvininko užsuko ir Brazdžius bei dar keletas žmonių. Svečiai Maironio kambaryje užsibuvo ilgokai. Jaunimui vis nedavė ramybės klausimas, ką jie ten veikia. Į antrą aukštą, kur gyveno rektorius, buvo pasiųstas vienas seminaristas, kad jis slapta pasižiūrėtų, pasiklausytų. Sugrįžęs jaunuolis draugams pasakojo, kad vyriška kompanija su Maironiu lošia kortomis preferansą…
Po vardinių Maironio vienišumo mitas gerokai nublanko. Juolab kad jis vis sulaukdavo svečių, įgijo draugų, su kuriais leisdavo nuobodžius rudens vakarus prie kortų stalo.

Šv. Kalėdos Vašuokėnuose

Priartėjo žiemos atostogos. Paprastai šv.Kalėdoms ir Naujiesiems Metams seminaristai būdavo paleidžiami į namus pailsėti. Tačiau tąkart Vašuokėnuose buvo pranešta, kad, taupumo sumetimais, esant karo padėčiai, atostogos anuliuojamos. Iš pradžių seminarijos auklėtiniai dėl to ir pyko, ir raukėsi, bet greitai apsiramino, sužinoję, kad ir visi pedagogai niekur iš Vašuokėnų neišvažiuos, kad ir jie neturės jokių atostogų. Ir visai jaunuolių nuotaika pagerėjo, kai jiems buvo pranešta, kad dėstytojai ir rektorius kartu su seminaristais prie vieno stalo valgys Kūčių vakarienę. Taip ir atsitiko. Pats seminarijos rektorius, poetas Maironis atliko tradicinę Kūčių ceremoniją ir pakvietė visus ragauti šventinių patiekalų. Gera savo nuotaika, linksmumu jis tądien užkrėtė visus – ir seminarijos dėstytojus, ir auklėtinius, nors šiaip būdavo santūrus, rimtas, netgi rūstokas.
Rytmetį šv.Kalėdų pamaldoms visa seminarija iš Vašuokėnų penktą valandą ryto ilga arklių tempiamų rogių vilkstine patraukė į Troškūnus. Eikliausią žirgą pasikinkęs į važį kolonos priekyje važiavo ponas Brazdžius su rektoriumi, poetu Maironiu. Jiems iš paskos važiavo penkiolika rogių, kuriose tilpo visi seminaristai ir jų auklėtojai. Pamaldas Troškūnuose laikė Maironis, padedamas dviejų seminaristų. Retkarčiais jam teko ir pačiam giedoti, tada poeto balse buvo juntamas savotiškas švelnumas ir graudulys. Muziką išmanantys žmonės teigė, kad Maironio balso tembras esąs lyrinis baritonas. Po pamaldų rektorius su dėstytojais nuėjo pabendrauti į kleboniją, o seminarijos auklėtiniai grįžo į Vašuokėnus toliau švęsti Kalėdų…
Naujieji – 1915-ieji – į seminarijos gyvenimą Vašuokėnuose neatnešė nieko naujo. Mokslai tęsėsi savo vaga, visi nekantriai laukė naujienų iš fronto, tikėdamiesi, kad karas greit baigsis. Žiemos būta šaltos, su pūgomis, pagaliau atėjo Užgavėnės. Seminarijos vadovybė leido suruošti vadinamąjį Užgavėnių skersvėjį. Seminaristai suorganizavo choro ir solistų pasirodymus, suvaidino Vaižganto vaizdelį „Nepadėjus nėr ko kasti“. Ir Maironis, ir kiti vadovai bei dėstytojai buvo patenkinti taip sumaniai organizuotu Užgavėnių skersvėju. Tačiau jų gerą nuotaiką sugadino vienas monologas, palietęs seminarijos aktualijas. Kritiško monologo rengėjai buvo apkaltinti seminarijos vadovų įžeidimu. Jiems grėsė pašalinimas su „vilko bilietu“. Tiktai paties rektoriaus Maironio geraširdiškumo dėka du į rimtą bėdą patekę seminaristai nebuvo pašalinti…

Meilė Tėvynei buvo
stipresnė…

Atėjo pavasaris, sulaukta ir šv.Velykų. Bet iš karo arenos ateidavo vis neramesni pranešimai. Po susirėmimų rusų kariuomenė kapituliavo, Kauno tvirtovė su miestu atiteko vokiečiams. Darėsi aišku, kad žlugus Kauno tvirtovei vokiečių kariuomenei nebebus didesnių kliūčių žygiuoti toliau į Lietuvą. Nerimastingos nuotaikos užplūdo ir Vašuokėnus. Seminarijoje buvo sutrumpinti mokslo metai, prasidėjo egzaminai. Jiems baigiantis, pro Vašuokėnus jau riedėjo pabėgėlių vežimai. Jaunuoliai sunerimo, teiravosi dėstytojų, kaip jiems elgtis –  likti Vašuokėnuose ar trauktis į Rusijos gilumą? Jiems jau buvo žinoma, kad kai kurie profesoriai ruošiasi kraustytis į Zarasus, o iš ten, jei prireiks, pasieks ir Uralą…
Seminarijos auklėtiniai nuskubėjo pas rektorių patarimo. Maironis, išgirdęs apie jaunimo ketinimą trauktis iš Lietuvos, sunerimo:
– Kaip? Jūs norite bėgti? Kokie jūs Tėvynės sūnūs, jei pačiu tragiškiausiu momentu norite ją palikti? Aš niekur iš Lietuvos nebėgsiu. Jei buvo gera, kai ją maži vargai slėgė, bus gera, kai su ja teks ir didelių vargų pakelti…
– Ir mes niekur nebėgsim, – choru atsiliepė auklėtiniai.

Rektorius su seminaristais atsisveikino, kiekvieną apkabindamas ir pabučiuodamas. Jis jaudinosi, net apsiašarojo. Tokio jautraus ir gero rektoriaus jaunuoliai dar niekuomet nebuvo matę. Atsisveikindamas Maironis įspėjo visus, kad šie, važiuodami į namus, nieko Vašuokėnuose nepaliktų, nes tikriausiai čia nebebus lemta sugrįžti.
Greitai ištuštėjo Brazdžių dvaro kiemas Vašuokėnuose. Paliko šią vietovę ir Maironis, nusprendęs likti Lietuvoje ir pasirinkęs Panevėžį ir Krekenavą, kur gyveno jo pažįstami kunigai. Ten jis sulaukė ir karo pabaigos. O tuomet jau kunigų seminarija vėl pradėjo veikti Kaune. Rektorius Maironis buvo teisus, nes sugrįžti į Vašuokėnus tikrai jiems nebebuvo lemta…

Teliko tik prisiminimai ir…griuvėsiai

Apie tai, kaip kunigų seminarija veikė Troškūnų krašte – Vašuokėnuose –  ir kaip čia gyveno, kūrė, su vietiniais žmonėmis bendravo, galima pasiskaityti 1990 metais leidyklos „Vaga“ išleistoje knygoje „Literatūra ir kalba“ (XXI tomas), skirtoje Maironiui. Konkrečiai apie Maironį ir Vašuokėnus šioje knygoje spausdinami prisiminimai, kuriais pasidalijo tuo metu šioje į Anykščių krašto vietovę „ištremtoje seminarijoje“ studijavę Anykščiuose kunigavęs Kazys Žitkevičius ( 1892-1978), kaunietis poetas ir  kunigas Vincas Stonis- Kazys Žitkus (1893-1978) bei kiti.
Gerai, kad nors lieka tokie prisiminimai. Nes iš buvusių dvaro rūmų liko tik griuvėsiai…