Vėl Vėlinės. Prisiminimų diena. Žvakelės ant kapų.
Etnografas Libertas Klimka teigia: maždaug 1880-aisiais Varėnos rajono Akmens kaime kunigas šalia bažnyčios liepęs supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems namo. Prismaigstė vaškinių žvakelių, uždegė, palaimino jas, paragino žmones išsinešioti žvakutes ant artimųjų kapų, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje, kad gruodo kaustomoje žemėje protėvių kauleliai šiltų… Taip gimė lietuviams įprastas paprotys – žvakelė ant artimo žmogaus kapo per Vėlines… Maža žvakutė tėra didelių laužų, senovėje kapinėse kūrentų iš lūžusių kryžių, atminimas.
Vėlės sugrįžta su derliumi
Nuo pagonybės Vėlinių šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirę mūsų artimieji tebegyvena šalia mūsų, mums padeda, arba kenkia. Vėlinių naktį vėlės lanko savo namus, meldžiasi savo bažnyčioje. Kiek vėlesniais laikais tikėta, tad tądien vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir eina klausyti maldų, kurių gyvieji nenorėjo ar neprisiminė laiku už juos sukalbėti.
Krikščioniška švente Vėlinės tapo 998 metais. Tąmet, gūdų rudenį, lapkričio 2-ąją dieną Prancūzijoje, Klunio benediktinų vienuolyne aukotos pirmosios šv. Mišios už visus mirusiuosius šiame vienuolyne. Manyta, kad artimųjų vėlės globoja pasėlius, kad augdamas rugio grūdas vienija kartas, kad vėlės iš laukų namo sugrįžta kartu su derliumi. Viešnias derėjo pagarbiai priimti, sušildyti, pavaišinti, pagerbti. Ši rudeninė šventė XVI –XVIII amžiuose Lietuvoje vadinta Ilgėmis. Tuo pačiu žodžiu vadinta ir rudeninė valstiečio duoklė žemvaldžiui. „Ilges rinkti“, „ilgiavoti” reiškė tą patį, kaip kalėdoti. Kaip klebonas kalėdodavo, taip „ilgiaudavo“ žemvaldys. Kai ilgių prievolė buvo pakeista duokle ir išnyko ilgiavimo paprotys, šventė buvo pervardinta Vėlinių vardu.
Dzūkijoje dengdavo Dziedus
Lietuviai Vėlines skirtinguose regionuose minėdavo skirtingai. Dzūkų kaimuose dar nepamiršta protėvių pagerbimo vaišėmis šventė, vadinta Dziedais (tarmiškai „dziedas“ – senolis). Dziedai buvę sekmadienio pusryčiai prieš kelionę į bažnyčią. Vėles dzūkai vaišino sočiai: riebia kopūstų ar džiovintų buroklapių sriuba, aviena, saldumynu iš grikių miltų.
Pasakojama: prieš Dziedus vienas iš šeimynykščių praverdavo duris, atsukdavo kryželį su Nukryžiuotuoju – kvietė vidun vėles, prie stalo joms būdavo palikta vietos. Stengtasi, kad ant stalo būtų devyni valgiai, jie valgyti be peilių, kiekvieno valgio trys kąsneliai būdavo numetami pastalėn. Šeimininkas uždegtą žvakę perduodavo iš rankų į rankas, visi kartu kalbėdavo Visų šventųjų litaniją. Žvakelei apėjus ratą, ją įstatydavo į indą su rugių grūdais. Anot L.Klimkos, tai buvusi „prasminga apeiga: visi šeimos nariai, iki paties mažiausio, tarsi pasižadėdavo tęsti kartų darbą – auginti rugį duonelei, laikytis tautos tradicijų, senolių papročių”…
Aukštaičiai į kapines
nešė maistą ir vandenį
XIX amžiaus viduryje Aukštaitijoje būta papročio Visų Šventųjų dienos vakarą nešti į kapines maisto, dubenį vandens, rankšluostį – vėlėms nusiprausti ir pasistiprinti.
Retą Vėlinių vaišių aprašymą 1938 metais paskelbė A.Valantinas: „Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami „Viešpatie, didžiojoj smarkybėj ir rūstybėj Tavo”… Kartu su savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių”.
Aukštaičių tikėta, kad vėlės tądien paleidžiamos iš skaistyklos ir grįžtančios namo. Tam prie gryčių durų barstytas švarus smėlis – gal atsispaus vėlių pėdos. Vėlėms ant stalo būdavo paliekama vakarienė, praverti langai ir durys, kai kur kūrentos pirtys – anot L.Klimkos, „kad prabočių šešėliai galėtų sušilti”.
1583 metais jėzuitų misionierius Stanislovas Rostovskis užrašė: „Metinių dienų proga mirusiems jie nešdavo ant kapų valgio. Pagerbdavo taip: ant stalo iš praustuvės būdavo išliejamas vanduo; ant lentos keturiuose kampuose stačiai buvo laikomi šaukštai. Nors ir dienos metu, tačiau prie aplinkui apstatytų žiburių žynys tam tikromis sugalvotomis žodžių formulėmis šaukia mirusiuosius. Paskui, paprašęs palaimos mirusių vėlėms, kaipo svečias, sėdasi prie stalo ir pirmas padeda kąsnį po trikoju”.
Taip pat tikėta, jog artimojo vėlė gali namus aplankyti pakeleivio pavidalu. Todėl Visų šventųjų dieną bet kuris į aukštaičio namus užsukęs žmogus būdavo vaišinamas ir gerbiamas.
Kitą dieną nuo vėlių likusį maistą aukštaičiai išdalindavo elgetoms.
Žemaitijoje vėlėms – mirusių kunigų laikomos mišios
Žemaičiai tikėjo, kad šventąją naktį vėlės suguža į savo bažnyčias, o mišias jiems laiko mirusių kunigų vėlės.
Pasakojama, jog vienoje žemaičių parapijoje gyvenęs varpininkas, kuris pats kūdikėlių vėleles nešdavęs iš kapinių į bažnyčią ir žaisdavęs su jomis…
Namuose žemaičiai giedodavo giesmes, melsdavosi už visus pamirštus mirusiuosius: už kareivius, negrįžusius iš mūšių, už paskendusius, tikėjimą praradusius, už keleivius, kurie pasiklydo…
Žvakelės – vietoje Vėlinių
laužų
Senovėje lietuviškos kapinės Vėlinių metą nušvisdavo laužais – buvo deginami seni sutręšę, sulūžę antkapiniai kryžiai. Tai, kas paseno ir mirė, virsdavo šiluma ir šviesa. O prie ugnies rasdavos ir progų prisiminti išėjusius artimuosius, kaimynus, pažįstamus.
Šį seną gražų paprotį mūsų dienomis bando atgaivinti senųjų Šilinių dzūkų kaimų gyventojai.
Mūsų dienų pagrindinis Vėlinių atributas – kapinaitėse deginamos žvakutės – vėlyviausios kilmės paprotys. Akmens kaimo klebono ir gyventojų pradėtą žvakučių deginimo ritualą greitai perėmė Užnemunio žmonės, tačiau plačiai Lietuvoje tradicija įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo. Tikėjimas, kad nepatekusios į dangų vėlės klaidžioja tamsoje ir kelią jiems apšviečia Vėlinių naktį mūsų uždegtos žvakutės, tebegyvas…
-ANYKŠTA
