Lukas PAKELTIS, rajono tarybos narys, verslininkas:
„Mano Vėlinės daugybę metų tokios pačios. Tradiciškai susirenkame į artimųjų būrį, kartu aplankome kapus, vakare pasėdime visi kartu, pasikalbam, prisimenam. Nieko ypatingo – bet šilta.
Vėlines taip pat praleisdavom ir tuomet, kai buvo gyvi tėvai. Dabar nebėra nei jų, nei senelių. Lankome juos su tetomis, pusbroliais, pusseserėmis”.
Diana PUTRIMAITĖ, Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos gimnazistė:
„Mūsų šeima nuolat lankosi kapinėse ir prižiūri kapus. Man gražu, kad per Vėlines lietuviai susirenka į kapines. Tačiau asmeniškai man yra svarbiau ne gėlėmis papuoštas kapas su degančiomis žvakėmis, o malda už mirusįjį.“
Irena ARLAUSKIENĖ, kavarskietė, pensininkė, buvusi istorijos mokytoja:
„Esu kilusi iš Ginučių kaimo Ignalinos nacionaliniame parke. Mūsų tėvai užaugino keturias dukras. Visų šventųjų dieną, Vėlines, minėdavome lygiai kaip kiti kaimo žmonės, lygiai kaip tas dienas praleidžiu dabar: dalyvaudavome mišiose savo bažnytėlėje, lankydavome kapelius, ten pasimelsdavome už mirusius artimuosius, pažinotus žmones. Jokių ypatingų tradicijų šeima neturėjo. Gali būti, jog dėl to, kad senelė labai anksti mirė, daugelio svarbių dalykų mamai perduoti nespėjusi.
Prisimenu, mama tomis dienomis visuomet ruošdavo kiek iškilmingesnius pietus. Dar įstrigę, jog Visų šventųjų dieną vaikai visuomet buvo vaišinami senelio, auginusio bites Salų kaime, išsuktu medumi. Tiek tų prisiminimų. Kaip vaikystėje, taip ir senatvėje per Vėlines degu žvakes tam, kad šviestų mano mirusiems žmonėms kelią į dangų”…
-ANYKŠTA
