Profesoriaus Liberto Klimkos, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinio vadovo, fiziko ir etnokultūros specialisto šeima Kūčių stalui ruošia devynis patiekalus. Profesorius įsitikinęs, jog dvylikos patiekalų simbolis yra nežinia kada ir nežinia kodėl „pasiskolintas” Paskutinės vakarienės motyvas.
Jėzaus gimtadienis anksčiau buvo Saulės gimimo diena
Etnokultūros žinovas L. Klimka sako, jog lietuviai galėtų labiau vertinti Kūčių vakarienės tradiciją, nes ją teturi tik dvi pasaulio tautos – mes ir lenkai. Likęs krikščioniškasis pasaulis Kūčių vakarienės taip masiškai, kaip mes, nesureikšmina. Tačiau dalis tradicijų, kurių laikomės, nėra, pasak L.Klimkos, „tos tikrosios”.
„Sunku pasakyti, kuriuo metu, bet žmonės ilgam susipainiojo. Dvylika patiekalų galima sieti su dvylika apaštalų, buvusių prie Jėzaus per Paskutinę vakarienę. Nieks nežino, kaip ten buvo, bet galbūt painiava įsivėlė tuomet, kai Saulės grįžimo diena krikščionybėje imta laikyti Jėzaus gimimo diena. Devyni – labai įdomus skaičius, jo simbolika atėjusi iš mėnulio kalendoriaus, dažnai aptinkama folklore”,- „Anykštai” sakė profesorius L.Klimka.
Metų ciklas baigiasi tamsiausiu ir niūriausiu metų laiku. Bet po trumpiausių dienų Saulė pradeda naują metų kelią – mirtis virsta atgimimu, šviesos atsinaujinimu. Iki tikro Saulės grįžimo dar toloka, dar turi įvykti daugybė nepaprastų įvykių: dingti gyvuosius ir mirusiuosius skiriančios ribos, taip pat ribos tarp žmonių, gyvulių, augalų… Saulės atgimimo dieną pažymėdavo daugelis tautų. Senovėje tai buvo Mitros (Saulės dievo) šventė. Romėnai šventė Nenugalimos Saulės gimtuves. Vėliau šią šventę perėmę krikščionys paskelbė ją šviesą pasauliui nešančio Jėzaus gimimo diena. A.J. Greimas rašė, jog „Lietuviškos Kalėdos (…) visais savo poreiškiais yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinamasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais”.
Tamsiausias metų laikas nuo seno buvo ramus laukimo laikas, kai ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės, buriami ir pranašaujami būsimųjų metų orai, derlius, vestuvės… Linksmi šventvakariai prasidėdavo Kalėdomis.
Kūčios – namų šventė, kūno
ir sielų švara
Kūčios, Kalėdų išvakarės – šeimos ir namų šventė. Senovės lietuviai šventė ne vienas Kūčias – Mažąsias Kūčias Naujųjų metų išvakarėse, dar vienas, vadintas Kūčelėmis, per Tris Karalius. Lietuviams įprasta susirinkti Kūčių visa šeima ir tikėti, kad prie artimųjų būrio draugiškai prisijungia ir protėvių vėlės. Prie Kūčių stalo žmogus turėdavo sėstis švarus ir kūnu, ir mintimis. Buvo įprasta Kūčių vakarą iškūrenti pirtį, geresnės santarvės vardan sudeginti liepinę pliauską, nusiprausus apsivilkti šventiniais rūbais. Taip pat buvo įprasta susitaikyti su kaimynais, dovanoti skriaudikams.
Kūčių dieną buvo puošiami kambariai, kabinami sodai, šiaudiniai, mediniai paukščiukai, saulutės, kertės iškaišiojamos eglių, pušų, kadagių šakelėmis, trobos kampe statomas javų pėdas, perrištas trijose vietose, uždegama daug žvakių… Rūpestingai dengiamas stalas: jį parūkydavo kadugio verba, pašlakstydavo per Velykas šventintu vandeniu, ant stalo klojo šieno, dalį jo dėdavo pastalėn, dengdavo balta staltiese, statydavo tradicinius Kūčių patiekalus: avižinį ir spanguolinį kisielių, barščius, kopūstus, grybus, žuvį.
Prie stalo šeima sėsdavosi suspindus Vakarinei žvaigždei. Vakarienę pradėdavo vyriausias vyras, dalindavęs Kūčių duoną – Kūčią. Kūčia – svarbiausias vakarienės valgis, skirtas ir vėlėms pamaitinti. Ją gamindavo iš šutintų padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, pridėdavo riešutų, aguonų ar kanapių, sumaišydavo su medumi arba saldintu vandeniu. Kūčios iš vieno indo ragaudavo visi šeimynykščiai, tikėdami turtingų ir vaisingų ateinančių metų. Kaimuose šeimininkai su Kūčia apeidavo tris kartus aplink namą ir belsdavosi i duris. „Kas čia eina?“ – klausdavo likę namie. „Čia prašos ponas Dievas su kūčele”,- atsakydavo šeimininkas. Buvo tikima, kad taip prie Kūčių stalo kviečiami protėviai.
Kvietė vėją ir bites, lankė
laukus ir sodus
Visą kalėdinį laikotarpį buvo stengiamasi kuo labiau nušviesti namus, degindavo žvakes, žibintus, Kūčių vakare uždegdavo graudulinę žvakę, židinyje užkurdavo beržinę pintį ar kelmą, pliauską. Per šventvakarius užgesinti ugnį būdavo nevalia. Kūčioms į šviesius namus kviesdavo ne tik vėleles, bet ir kitus svečius: šeimininkas nuo slenksčio ateiti Kūčių kviesdavo vėją, žaltį, bites. Po vakarienes buvo lankomi pasėlių laukai ir sodai, aprišamos obelys, kreipiamasi į bites, naminiai gyvuliai šeriami valgiais ir šienu nuo Kūčių stalo. Buvo tikima, kad Kūčių vakarą dingsta visos ribos tarp visų būtybių ir jėgų, o žmogus gėrį užsitarnauja gerumu.
Tikėta, kad Kūčių naktį, kai erdvė ir laikas praranda įprastus matmenis, pasaulis atsiduria pradinėje būsenoje, įmanoma nuspėti ateitį, ją sužinoti padeda ir vėlės. Todėl kartų kartos žinojo daugybę burtų, skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Buvo tikima, jog stebuklų nakties viduryje vanduo pavirsta vynu, gyvuliai prakalba suprantama žmonėms kalba, o ištarti linkėjimai turi galios ateičiai, tarsi grūdai, kurie pasėti – išdygsta.
Kalėdos terba – pilna turtų
Kalėdų pavadinimas gali būti kilęs iš didžiausio gamtos ir žmogaus nuovargio (nusikalėjimo). Bet Kalėdos lietuviams visada reiškė ir viltį, pradžią, gimstančią šviesą, atgimimą.
Kalėdų rytmetį lietuviai keldavosi anksti, nukraustydavo stalus, šieną nuo stalo baigdavo išdalinti gyvuliams, pusryčiaudavo, dalindavosi sapnais. Buvo tikima, kad Kalėdų sapnai pildosi. Taip ramiai praėjus pirmajai Kalėdų dienai ateidavo linksmybių metas, pasipildavo kalėdotojų persirengėlių būriai. Kalėdotojų visi labai laukdavo, kaip būsimos sėkmės garanto ir gausiai juos apdovanodavo. Iš trobos į troba eidavo ir Kalėda, girdamasis, kad jo terba pilna turto, laimės ir derliaus. Svečiuodamasis jis semdavosi visokių grūdų ir berdavo krikštasuolėn – namų dvasių slėptuvėn. Paskui visus sveikindavo, linkėdavo gerų metų, vaikus apdalindavo riešutais. Kalėdojimas tęsdavosi dvylika dienų.
Eglutė sieta su mitiniu
gyvybės medžiu
Dabartiniais laikais per Kalėdas visuose namuose rastume papuoštas eglę arba bent jos šakelę. Paprotys puošti namus amžinai žaliuojančių augalų šakomis žinomas nuo seno. Lietuviai aslą barstydavo kadagių šakelėmis, nes tikėjo, kad kadagys saugo nuo piktų dvasių. Tačiau paprotys puošti eglutę, kuri šiandien yra neatsiejamas metų pabaigos švenčių atributas, etnologo Liberto Klimkos įsitikinimu, ne tokia sena, kaip atrodo. Anot L.Klimkos, dar carizmo laikais „Lietuvos šviesuoliai šnairai žiūrėdavo į rusiškose mokyklose papuoštas eglutes ir nerimaudavo, kad šitaip bandoma į jas pervilioti lietuvių vaikus. Senoviškose baltiškose kalėdinėse, saulėgrįžos apeigose, eglės simbolis nebuvo naudojamas, tačiau pati eglė buvo iš tų medžių, kuriuos lietuviai laikė šventais, ir kartais buvo siejama su mitiniu gyvybės medžiu. Eglės medis – tą liudija ir pasaka apie Eglę žalčių karalienę – buvo siejamas su senovės baltų požemio dievais”.
-ANYKŠTA
