Prieš penkerius metus Maltos ordino pagalbos tarnybos (maltiečių) Lietuvoje globėju paskirtas Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Darius Trijonis. Taip prasidėjo vyskupo ir maltiečių bendra kelionė tikėjimo saugojimo ir pagalbos vargstančiam keliu. Prieš Kūčias ir šv. Kalėdas mintimis apie tos kelionės, dalijimosi, patarnavimo žmogui ir savęs dovanojimo prasmę dalijasi maltiečių vyskupas Darius Trijonis.
Penkeri metai su maltiečiais. Kokia bendruomenė Jus pasitiko ir kaip viskas vyko toliau?
Pirmoji mano pažintis su maltiečiais prasidėjo dar 2017 metais, kai buvau Telšių šv. Paduviečio parapijos administratorius. Parapijoje turėjome vaikų dienos centrą „Židinėlis“, tačiau su prasidėjusiais naujais remonto darbais parapijos namuose, atsiradus papildomų administracinių rūpesčių, pradėjo trūkti laiko visoms veikloms. Tada ieškojome, kas galėtų geriausiai perimti globoti šį dienos centrą. O tuo metu kaip tik Telšiuose kūrėsi maltiečių grupė, kuriai vadovavo Vilija Austienė. Maltiečiai norėjo pradėti savo veiklas būtent nuo vaikų dienos centro. Todėl galima sakyti, jog pats angelas atsiuntė maltiečius tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, taip jie perėmė tęsti vaikų dienos centro veiklą Telšiuose. Tokia mano pirmoji pažintis su maltiečiais. Šiuo metu Lietuvoje maltiečių vaikų dienos centrų yra 14, juose lankosi vaikai iš socialiai remtinų, patiriančių sunkumų, daugiavaikių šeimų. Manyčiau, jog tai yra labai svarbi investicija į jų ir Lietuvos ateitį.
O kitas mano ir maltiečių susitikimas įvyko visai netikėtai. Maltiečiai prašė Lietuvos vyskupų konferencijos paskirti juos globojantį vyskupą. Vos tik buvau paskirtas vyskupu ir pirmą kartą dalyvavau konferencijos posėdyje, vienbalsiai buvau paskirtas šioms pareigoms. Nuo tada prasidėjo mano kelionė kartu maltiečiais, kuri tęsiasi iki šiol.
Dvasinė kelionė su maltiečiais, kas tai: piligrimystė, malda, tarptautiniai ryšiai?
Sakyčiau, kad kelionė prasideda tada, kai esi šalia. Tai yra pats buvimas kartu ir bendravimas su žmonėmis. Dar studijų laikais Romoje man įstrigo vienas itališkas žodis – „compagno“ („bendražygis“), kuris kyla iš lotyniško žodžio „cum panis” („su duona“). Prasmė to žodžio paprasta – bendražygis tampi tik tada, kai gali laužti ir dalytis ta pačia duona kelionės metu. Turi kartu pamatyti ir kelionės vargą, ir džiaugsmo momentus. O kad galėtume laužti duoną su kitais, turi nueiti nemažą kelią bendrystės dvasioje. Buvimas kartu vienija žmones.
Iš buvimo kartu prasideda ir vidinė kelionė, kuri nėra vien tik kažkokia paskaita ar konferencija dvasine tema. Iš noro pažinti daugiau atsiranda noras klausytis, domėtis, diskutuoti. Tik tada galima kalbėti apie dvasinius dalykus. Tik tada jie pamažu tampa nebe svetimais dalykais, bet kartu išmąstytais, „perlaužtais“ per savo suvokimo prizmę, kaip ta duona pokalbio metu. Tačiau jei pažvelgčiau per tuos penkerius metus į nueitą kelią, sakyčiau, jog esu dar tik kelionės pradžioje. Dar daug reikia suvalgyti ir duonos, ir druskos kartu.
Susitikdamas įvairiuose renginiuose, vis labiau pradedi pažinti žmones, atsiminti jų veidus, vardus. Kaip gera yra sutikti kažkur visai kitame Lietuvos krašte tuos maltiečius, su kuriais kažkada bendravai viename iš renginių. Ir kaip gera žinoti, jog visi esame vienijami tų pačių tikslų – padėti vargstančiam ir pagalbos prašančiam žmogui. Džiugu ir miela matyti Maltos ordino kryžių, primenantį šią mūsų misiją.
O iš susitikimų galėtume vardinti „Maltiečių sriubos“ iniciatyvas, kasmetines piligrimines keliones į Lurdą, Šiluvą ir ne taip seniai turėtą prasmingą kelionę į Romą, kur susitikome privačioje audiencijoje su popiežiumi Pranciškumi.
Įsimintina pirmoji kelionė į Lurdą, kur pamačiau daugiatūkstantinę maltiečių šeimą, besimeldžiančią prie Lurdo Marijos ir einančią procesijoje su žvakėmis. Įvairūs susitikimai su organizacijos vadovais, kapelionais, o svarbiausia mūsų Lietuvos maltiečių dvasinė bendrystė kartu su neįgaliaisiais kopiant į Kryžiaus Kelią, apmąstant Kristaus Kančią ir meldžiantis už visus globojamus bei sunkumus patiriančius žmones. Tai yra nuostabi patirtis ir kartu įsipareigojimas būti kartu.
Dalyvavimas akcijoje „Maltiečių sriuba“: palaiminti ir duodantys, ir imantys
Apaštalas Paulius Apaštalų darbuose mini žodžius, jog „reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‚Palaimingiau duoti negu imti‘ (Apd 20, 35b). Jais norima priminti mums visiems svarbią pareigą – padėti tiems, kurie stokoja, nenusigręžti nuo jų, bet matyti jų poreikius ir turėti jautrią širdį. Dar labiau, skaitant šią eilutę, iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, jog palaimintas yra tik tas, kas duoda. Tačiau iš tikro, palaimintas taip pat yra ir tas, kuris sugeba priimti kito dovaną, parodyti dėkingumą ir neužsidaryti savo neviltyje ar vienišume. Tik tada, kai yra abipusis ryšys, o ne vien numesta moneta į kepurę, tik tada žmogus suvokia, jog jis nėra vienišas su savo problemomis ir vargais.
Labai lengva palikti pinigą ir nematyti daugiau to sunkumus išgyvenančio žmogaus. Kiekvienas skubame skirtingais kelias ir tiek žinių… Tačiau „Maltiečių sriuba“ nėra tik vienkartinis paduotas dubenėlis šilto viralo. Tai yra bendrystė, kuri užsimezga su tais žmonėmis, nuolat lankančiais vienišus senelius ar neįgaliuosius. Todėl aš šioje iniciatyvoje matau dvigubą efektą. Duodantis žmogus turi atrasti laiko ir įsipareigojimo gyventi ne vien tik dėl savęs, bet sugebėti pamatyti pasaulį platesniu žvilgsniu. Pastebėti kenčiantį žmogų savo gyvenimo kelyje. Imantis žmogus savo dienų pilkumoje pamato šviesos spindulėlį. Supranta, jog jis nebėra vienišas ir niekam nereikalingas.
Tarpusavyje užsimezgęs ryšys, pokalbis ir įprasmintas laikas praturtina abu nauja patirtimi, kuri mus daro kilniais. Todėl labai džiaugiuosi maltiečių veiklomis, kurios vis labiau atveria naujus horizontus ir padeda mums visiems tapti naujais žmonėmis.
Patarnavimas žmogui ir maltietiškumas – viena iš žmogiškumo išraiškų
Romoje teko studijuoti moralės teologiją. Iš studijų laikų prisimenu, kaip mano dėstytojai per paskaitas kalbėjo apie naują etikos principą – daryti gerus darbus ne dėl to, kad taip reikia, kad tai yra gero tono ženklas ar panašiai. Bet daryti gerus darbus dėl to, kad galėtume kitą apdovanoti savo gerumu. Žvelgti į savo veiksmus per dovanos prizmę. Ką aš galiu gero padaryti dėl savęs ir kito? Paprastai dovana, kad ir mažytė, kitą pradžiugina jau vien mūsų parodytu dėmesiu kitam. Kartu ir aš pats jaučiu vidinį džiaugsmą, kad galiu kitą padaryti laimingą. Juk niekas nėra tiek neturtingas, jog negalėtų kito nudžiuginti. Net jei ir neturime finansinių išteklių, mes galime skirti kitam savo laiką, dėmesį ir šypseną. O tai yra daug.
Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti gyventi ne vien tik dėl savęs ir savo interesų, bet išmokti kurti bendruomenę. Nesame kažkokia individualizmo sala begaliniame žmonijos vandenyne. Bet esame vienaip ar kitaip susiję su bendruomenėmis, kurias sutinkame savo kelyje ir taip tampame jų dalimi. Bažnyčios socialiniame moksle yra kalbama apie du svarbius principus: solidarumą ir subsidiarumą. Būti solidariais su kitais ir padėti kitiems, kurie nepajėgia vieni patys be papildomų pastangų integruotis į bendruomenę.
Pats gyvenimo principas – išmokti būti dovana kitam. Savo buvimu, savo gerumu ir paslaugumu, savo atvirumu kito vargui. Tik tada mūsų gyvenimas įgauna savo prasmę ir svorį. O maltietiškumas nėra kažkas tokio nauja. Tai yra visiems žmonėms suprantama kalba – su meile ir tikėjimu darome gailestingumo darbus. Toks gerumo darbas peržengia paprastos labdaros ribas. Tai tampa Dievo meilės žmonijai ženklu ir įrankiu, kuriuo Viešpats pasinaudoja per mūsų rankas ir mūsų gyvenimus. Todėl maltiečiai nėra vien tik kažkokia humanitarinė agentūra ar gerų darbų „logistikos skyrius“. Ši organizacija turi savo seną istoriją ir remiasi katalikišku tikėjimu, kuris vienija didžiulį žmonių būrį visame pasaulyje.
Šv. Kalėdos – vilties šventė. Ko palinkėsite tautiečiams sėdantis prie šventinio stalo?
Tapti ir išlikti dovana kitam. Per mažus ir paprastus gyvenimo įvykius, pokalbius, veiksmus ar tiesiog per paprastą ir nesuvaidintą šypseną. Dažnai mūsų gyvenime tiek nedaug tereikia. Bet visam tam reikia mūsų širdies jautrumo. Kristus ateina į pasaulį, kad mums padovanotų save. Leiskimės ir mes į tą dovanojimo vienas kitam kelionę kartu.
