Žiūri tolerantiškai

Atėjus vasarai ir prasidėjus atostogoms, lankytinose vietose, maitinimosi įstaigose padaugėja šeimų su mažais vaikais, kurie neretai elgiasi netinkamai.
„Anykšta“ teiravosi, kaip reaguojate, kai vaikai viešose vietose – kavinėse, muziejuose, bažnyčioje – triukšmauja, bėgioja? Ar tai jus erzina? Ar tai yra problema? Kaip turėtų elgtis ir kaip reaguoja tėvai, kai jų atžalos viešose vietose ima siautėti?

Lukas PAKELTIS, verslininkas, rajono savivaldybės Tarybos narys:
„Mano, kaip trijų vaikų tėvo, klausa labai išlavinta, įpratau prie triukšmo. Manęs asmeniškai vaikų šūkavimai neerzina. Gal, kai vaikų neturėjau, erzino kur kas labiau, nesuprasdavau, kaip tėvai jų nenutildo. Kai savų turi, supranti, kad ne visada tai yra paprasta. Kažkokį balansą tarp triukšmo ir raminimo tėvams reikia rasti. Tačiau ne visiems pavyksta. Aš į tai žiūriu tolerantiškai ir individualiai.
Tėvai visų pirma turi drausminti ir aiškinti taisykles. Mes irgi taip darome – su vaikais turi komunikuoti, bendrauti, sakyti jiems, kaip elgtis. Galų gale, taikyti kažkokias nesmurtines priemones. Tačiau iš praktikos žinau, kad gali dėti visas maksimalias pastangas ir norus, o ne visada pavyksta tai padaryti ir tuomet telieka raudonuoti.
Šiais laikais, ką aš matau, didžiausia problema yra ta, kad auklėjimo prasme tėvai daugiau tikisi iš aplinkos – mokyklos, darželio, visuomenės, o užmirštame savo pavyzdį. Tą tikrai matau. Sakyčiau, kad pirmiausia reikia žiūrėti į save veidrodyje, tada būna šiek tiek lengviau. Aš visų pirma keliu klausimą sau, ne kitiems. Ką tie vaikai mato tėvų elgesyje ir kaip jie reaguoja. Vaikai yra darbas, kaip bet kuris kitas.
O pats, jei matau besikeikiančius, netinkamai besielgiančius vaikus, visuomet būnu tas piktas dėdė ir juos sudrausminu.“