Kas verčiausias tapti 2020 metų Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatu?

Dienos anekdotas

Automobilio išradimas - didžiulis progresas. Nuo to laiko žmonės ėmė judėti kur kas sparčiau. Ypač per perėjas...

Komentaras

štai pamažu ir "išlenda":„Valstybės "sušikta" gyv.vietos deklaravimo sistema ! Juk savaime suprantama, deklaruoti reikalinga tik ten gyv.vietą kur ir gyveni, o ne bobutės bute kaime, kad gaut kompensaciją už šildymą :-) (p.s. bobutei mirus, kompensacija butui už šildymą nebepriklauso, o va jai anūkė deklaravo gyv.vietą - štai tau ir kompensacija. :-)) Kiek dar tokių anūkų "gyvena" rajone, kurie "valgo" rajono biudžeto lėšas ir nemoka mokesčių ?"

Komentuoti
Profesorius Tomas Ladiga  su šeima (iš kairės): žmona Milda, vaikai Jurgis, Julija ir Ieva.
Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos dainavimo katedros vedėjas, profesorius Tomas Ladiga - dažnas svečias Anykščiuose: čia jo gyventa, mokytasi, gyvena giminės, apsistojęs vyriausias sūnus Jurgis; čia tebesklando pareigas Tėvynei nuolat primenanti, patriotinius jausmus žadinanti senelio, legendinio generolo, gyvenusio vos 47-erius metus, nužudyto Rusijos Sol Ilecko kalėjime, ir nežinia kur palaidoto Kazio Ladigos dvasia.

 

 

Senelio didybė aprašyta


istorijoje

 

Su garsiuoju seneliu Tomui Ladigai pasimatyti, susipažinti nepavyko – tarp generolo mirties ir anūko gimimo – geras dvidešimtmetis.

„Mūsų namuose, kiek prisimenu, Kazimiero kulto nebuvo. Jis yra didinga mūsų giminės istorijos dalis, gaila, kad negalime aplankyti jo kapo.Yra žinoma, kad jis kalintas, tardytas ir sušaudytas Rusijoje 1941 m. gruodžio 9 dieną, tačiau iki šiol nepavyko atskleisti jo amžinojo poilsio vietos. Gulbinėnų kapeliuose stovi antkapinis paminklas, skirtas generolo dėdei, sovietų Rusijoje kalintam monsinjorui Jonui Ladygai. Ant šio paminklo yra ir simbolinė senelio Kazimiero monograma su jo gimimo ir žūties metais ir epitafija: „Kurie vėliavas nešė ir mirė karališkai tvirti laukuos gimtuos ir toli, laukia to būsimo jūsų „Tėve mūsų”. Šią epitafiją sumanė ir paminklą - pirmą didesnių gabaritų akmenį darbą - suprojektavo ir 1970 m. savo rankomis iškalė mano tėvelis Algis Ladiga - visuomenininkas, ateitininkas, tautodailininkas”,- pasakojo T. Ladiga.

Generolo K. Ladigos gyvenimo ir pergalių kelią aprašė V. Jankauskas knygoje „Kario kelias. Gen. K. Ladiga nepriklausomybės kovose“. Perbėkime neilgas, bet įvykių, pripažinimo ir tragiškos lemties kupinas generolo dienas.

K. Ladiga gimė 1893 m. pabaigoje Biržų parapijoje, buvo vyriausias pasiturinčių ūkininkų vaikas. Paskui mokėsi Vilniuje, priklausė aušrininkų kuopai, svajojo būti ūkininku. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vaikino gyvenime atsirado Vilniaus pėstininkų mokykla, vėliau – pėstininkų pulkas Daugpilio fronte, žvalgų dalinys, karinės operacijos. Jis dalyvavo kuriant Lietuvos kariuomenės 1 pėstininkų pulką, buvo paskiriamas pulko viršininku trijose įgulose. Jis vadovavo kariams, nuo bolševikų išvadavusiems Kurklius, Kavarską, Anykščius, Uteną, Zarasus. Už tai buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Išvijus bolševikus, K. Ladiga paskirtas naujo fronto (prieš bermontininkus) vadu. 1920 m. jis jau vadovavo I-ajai Lietuvos pėstininkų divizijai, malšino kareivių maištą Panemunėje, su savo vyrais pirmasis įžengė į raudonarmiečių užimtą sostinę Vilnių. 27-erių K. Ladiga buvo tikruoju Lietuvos kariuomenės vadu. 1922 m. jis jau pulkininkas, po dvejų metų paskirtas III karo apygardos viršininku, dar po metų - Vyriausiojo štabo viršininku su generolo leitenanto laipsniu. K. Ladigai tada tebuvo 31-eri.

1926 m. vasarą, kai valdžia atiteko kairiųjų vyriausybei, o ir vėliau po valstybės perversmo atėjusiems tautininkams, K. Ladiga su bendražygiais tapo neparankus ir jau kitais metais buvo paleistas į atsargą. 33-ejų generolas apsigyveno Gulbinėnuose, nusipirko dvariuką, ėmė kurti ūkį, tačiau toliau akylai sekė politinius įvykius. 1934 m. jis ryžosi laiškui Prezidentui Antanui Smetonai, kuriame be kita ko suabejojo kariuomenės jėgomis pavojaus atveju parodyti atsparumą. 1940 m. generolas buvo suimtas, tardomas Lietuvoje ir Rusijoje, o 1941 m. gruodyje Rusijos Orenburgo srities NKVD kalėjime sušaudytas. Jo šeima represuota: žmona Stefanija uždaryta į lagerį, sūnūs Algis ir Benediktas ištremti, dukros Marytė ir Jonė priverstos slapstytis. Generolo motina Marijona Ladigienė išvaryta iš namų, brolis Jonas su šeima ištremtas, sesuo Teodora areštuota… 

Išblaškyta šeima - K. Ladigos ir Stefanijos Paliulytės-Ladigienės vaikai - pagaliau susitiko tik 1993 metais Gulbinėnuose (dabar Pasvalio rajonas). 

Generolo K. Ladigos vardu pavadintos gatvės Anykščiuose, Utenoje ir Vilniuje.

 

„Generolienė“ merginas mokė… praustis

 

Iš tėčio Algio pasakojimų T. Ladiga žino, kad keturis generolo namų kampus laikė jo žmona Stefanija. „Ji buvo ne tik pulko vaikų motina, bet ir aktyvi visuomenininkė, švietėja. Ji surinkdavo kaimo merginas ir skaitydavo joms paskaitas. Kartais jai tekdavo pradėti ir nuo to, kaip dažnai merginoms reikia praustis”,- pasakojo T. Ladiga.

T. Ladigos močiutės interesų sfera buvo labai plati: žurnalistė, redaktorė, ūkininkė, Žemės ūkio ministerijos darbuotoja, švietėja, Seimo narė. Galop - politinė kalinė. 

Už generolo K. Ladigos ištekėjusi 1920-aisiais, pagimdė jam šešis vaikus: Algį Marijoną (Tomo Ladigos tėtis), Ireną, Praną Liną, Benediktą, Mariją ir Joaną Ireną.

Kartu su vyru apsigyvenusi Gulbinėnuose, T. Ladigos močiutė padėjo vyrui ūkininkauti, rengė kursus kaimo moterims, rūpinosi vaikais, įkūrė angelaičių kuopą, subūrė pavasarininkus, vadovavo chorui, grojo vargonais, buvo aktyvi švietimo akcijų dalyvė, rašė straipsnius mergaičių saviauklos ir moterų gyvenimo klausimais.

Ji buvo areštuota 1946 m. kovą Vilniuje (nacionalizacijai atėmus šeimos dvarą, S. Ladigienė gyveno Vilniuje, amatų mokykloje dirbo matematike). Už veiklą  ateitininkų gretose, sovietų traktuotą kaip aktyvią antitarybinę veiklą ir priklausymą pasipriešinimo kovotojams, ji kalėjo Lukiškėse, vėliau - Pečioros lageriuose, Taišete. Po dešimtmečio, praleisto lageriuose, ji nuvyko pas ištremtus vaikus į Irkutską. Kartu su jais 1957 m. grįžo į Lietuvą, dar po dešimtmečio mirė… 

 

Anykščiai – strateginė  stotelė 

 

Kaip Ladigos atsidūrė Anykščiuose – atskira istorija. 

Tomo Ladigos tėtis Algis keturiasdešimtaisiais baigė Biržų gimnaziją, jo laida buvo paskutinė, gavusi atestatą „su arkliuku”. Paskui jis studijavo architektūrą VDU, jo bendrakursiai buvo kunigas marijonas Vaclovas Aliulis ir būsimasis partizanas Juozas Lukša – „Daumantas”.

„Nė vienas iš jų architektūros studijų nebaigė - prasidėjo karas. Tėtė grįžo į Gulbinėnus, dirbo senelio ūkyje. Frontui artėjant, jauniems vyrams atsivėrė tik trys keliai: į Vakarus, į miškus arba į sovietų armiją. Tėtis pasirinko ketvirtą kelią – Kauno kunigų seminariją. Bet tai neišgelbėjo - iš penkto kurso jį išvežė į Sibirą. Šeimos išsiskyrimo istorija ilga ir sudėtinga, tačiau vienaip ar kitaip jie 1948 m. sugrįžo. Tėtis bandė prisiregistruoti Vilniuje. Nepavyko. Teko ieškoti šeimai vietos. Tėvelio gimtinė - Vabalninkas prie Gulbinėnų. Iš Sibiro grįžusi jo mama Stefanija prisiglaudė dukros Marijos ir jos vyro Vlado Vildžiūnų namuose Vilniaus pakraštyje. Mano mamos gimtinė – Upytė Panevėžio rajone. Strategiškai protingiausia šeimai buvo kurtis kur nors vidukelėje. Anykščiuose tėvelį priglaudė gydytojos Ledinos Kaladienės tėvai Kaušpėdai, pavyko prisiregistruoti. Paskui mūsų šeima nuomojosi butą Užupiečiuose, Prano Kuliešio namuose, Gegužės gatvėje. Čia prabėgo ir mano vaikystė. Pasisekė augti Anykščiuose. Žmogus yra kaip kempinė – viską sugeria. Kita vertus, viskam įvertinti ir suvokti prireikia laiko. Tačiau gyvenimas - ką bedarytum, kaip begyventum - priverčia atsisukti. Atsisukęs randi atsakymus. Esu laimingas, kad turiu šaknis ir galiu prie jų grįžti. Užupiečiai. Mes augome su broliu Linu, o tėvelis vieną po kito kalė savo originalius akmenis – antkapinius paminklus, skirtus šeimos nariams, artimiems žmonėms. Anykščių bažnyčios šventoriuje stovi tėčio iškaltas paminklas ilgamečiui Anykščių klebonui kanauninkui Jurgiui Žitkevičiui.

 

Nuo Gangsterio iki Mefistofelio

 

Bosas Tomas Ladiga įvairiuose Lietuvos teatruose sukūrė per 60 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. 

„Negaliu sakyti, jog Anykščių muzikos mokykla, choras, skudutininkų ansamblis nebuvo reikšmingi pasirenkant profesiją. Stiprus postūmis likti su muzika buvo ir laureato vardas 1980 m. „Dainų dainelėje”. Bet dar arčiau tiesos yra faktas, kad ateitį rinkausi „atmetimo būdu”. Po mokyklos galimų veiklų sąrašas buvo ilgas. Teko rinktis. Brolis studijavo matematiką, man matematika ir fizika netiko. Literatūra, dailė – galbūt tiko, tačiau egzaminai į Konservatoriją vyko anksčiau – liepą. Įstojau, ir baigėsi visi svarstymai”,- apie profesijos pasirinkimą kalbėjo T. Ladiga. Konservatorijoje anykštėną mokė Abdonas Lietuvninkas, Vaclovas Daunoras, Vincentas Kuprys, Giedrė Kaukaitė…

Ilgas ir margas boso T. Ladigos vaidmenų sąrašas verčia paklausti: kaip įmanoma neklumpant „bėgti” per vaidmenis; kaip gali būti tai Leporeliu „Don Žuane”, tai Mefistofeliu  „Margaritoje”, tai  Bobausiu „Grybų kare ir taikoje”? 

T.  Ladiga juokėsi: „Jei paauglystėje neišsilakstai, paskui lakstai visą gyvenimą. Bet gal geriau lakstyti scenoje iš vaidmens į vaidmenį, nei kasdienybėje – vis paskui ką nors”…  

T. Ladiga gyvena Kaune, su žmona Milda Juodviršyte-Ladigiene užaugino sūnų ir dvi dukras. Beje, operos solisto šeimoje nėra vienodų interesų žmonių: žmona – ekonomistė, sūnus Jurgis, baigęs Vytauto Didžiojo universitete (VDU) istoriją, pagal specialybę nedirba; vidurinioji Julija – VDU absolventė, psichologė, o pagrandukė Ieva Kauno kolegijoje mokosi maisto gamybos paslapčių (pasak T. Ladigos, „maisto gamybos menų geną ji galėjo paveldėti iš prosenelės Stefanijos sesers, kuri kažkada buvo ir Žemės ūkio akademijos dėstytoja”). 

 

Pargena ne tiek skola, kiek

nostalgija

 

Garsios ir plačios giminės atstovą T. Ladigą į vaikystės miestą vis sugrąžina, jo žodžiais, ne tiek skola, kiek nostalgija.

„Stengiuosi nepamiršti, kad esame laikini, kad mums duotas tik tam tikras laikas darbus nuveikti, užduotis įvykdyti. Aš nesutinku būti tik maisto, daiktų vartotoju ir oro gadintoju. Atsiradau (o juk galėjau ir neatsirasti, jei tėvelio „ketvirtojo kelio” nebūtų nutraukusi tremtis), todėl turiu dirbti. Manau, viena iš užduočių – būti tarpininku tarp to, ką gavome, ir to, ką daliname. Tikrai žinau, kad jeigu mes netenkam pamatų, tuščias vietas užpildys kas kita, kas mums nebūtinai patiks. Namus, turtus galima perduoti kitoms kartoms, bet jų, palyginti su amžinybe, labai menka vertė. Man svarbu suvokti savo šaknis ir geografinę tų šaknų vietą, o Anykščiuose prabėgusi vaikystė man siejasi su visa kuo gražiausiu. Todėl mano noras dalintis yra priešingas savanaudiškam patyrimų kolekcionavimui. Man įdomu, kas bus po manęs. Suvokiau savo užduotį - paliudyti tėvų, giminės likimus. Tokia mano skola”,- kalbėjo operos solistas, dėstytojas, profesorius Tomas Ladiga.

 

 

Sveta VITKIENĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta