Kas verčiausias tapti 2020 metų Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatu?

Dienos anekdotas

Automobilio išradimas - didžiulis progresas. Nuo to laiko žmonės ėmė judėti kur kas sparčiau. Ypač per perėjas...

Komentaras

štai pamažu ir "išlenda":„Valstybės "sušikta" gyv.vietos deklaravimo sistema ! Juk savaime suprantama, deklaruoti reikalinga tik ten gyv.vietą kur ir gyveni, o ne bobutės bute kaime, kad gaut kompensaciją už šildymą :-) (p.s. bobutei mirus, kompensacija butui už šildymą nebepriklauso, o va jai anūkė deklaravo gyv.vietą - štai tau ir kompensacija. :-)) Kiek dar tokių anūkų "gyvena" rajone, kurie "valgo" rajono biudžeto lėšas ir nemoka mokesčių ?"

Komentuoti
Kriaunų krašto muziejaus įkūrėja, senovinių tradicijų puoselėtoja Algimanta Raugienė (Kriaunų Ragana) sakė, kad derliaus pabaigtuvių šv. Ona jau nebežymi.
Oninės – vasaros šventė, švenčiama iki dabar. Ir labiausiai čia „kalta“, ko gero, krikščionybė. Juk viešas šventųjų garbinimas Katalikų Bažnyčioje žinomas jau nuo II a. Tarp pirmųjų šventųjų, kuriuos minime iki šiol, beje, gyvenusių I a., buvo Švč. Mergelės Marijos tėvai – Joakimas ir Ona.
Kaip teigė Kriaunų krašto muziejaus įkūrėja, senovinių tradicijų puoselėtoja Algimanta Raugienė (Kriaunų Ragana), Ona visąlaik buvusi ne šiaip sau Ona, o šventas vardas, minimas su ypatinga pagarba. Juk ir Vytauto Didžiojo žmona buvo Ona, kurią visi gerbė. Įdomu būtų pastebėti, kad ir Ona su Vytautu tuokėsi, būdami dvidešimties metų, kaip, beje, ir šventieji Joakimas su Ona. Šiems tik po dvidešimties metų angelas apreiškė, kad turės dukterį Mergelę Mariją, o kunigaikštis Vytautas su žmona Ona buvo susilaukęs tik dukters Sofijos, todėl jie turėjo ir sosto įpėdinio problemą...
Šiandien bevaikiai irgi galėtų kreiptis dvasinės pagalbos į Šv. Oną, Joakimą, Mergelę Mariją...


Po atlaidų – į pokermašę

 

Per Onines bažnyčiose būna atlaidai, dar vadinami kermošiais. O žmonės visada mėgo dalyvauti atlaiduose ne tik savose, bet ir kitose parapijose, šiandien - ir kituose miestuose.


Prieš atlaidus visi tvarkydavosi: šlavė kiemus, ravėjo darželius, šveitė langus ir suolus, stalus ir grindis. Jei pirkioje buvo asla, tai ją barstė šviežiu smėliu, paklodavo ajerų lapų. Iš anksto nei giminių, nei draugų į vaišes nekviesdavo, o užprašydavo tą pačią atlaidų dieną po pamaldų - į pokermašę. Švenčių maistas buvo labai paprastas. Rūgštus pienas su bulvėm, žuvis, patroškinta su bulvėm ir morkom. Jei kas turėdavo alaus ar buvo pasidaręs iš cukrinių runkelių arba ruginės naminukės, pyrago ir  obuolių kompoto – tai ir visas balius. O jei kur pasitaikydavo obuolienės, kaimiško ragaišio, pyrago, bandelių, sviesto, varškės arba sirupo (labai ilgai virintos cukrinių runkelių sunkos) ir paskrudintų miežių kavos, išvirtos užbalintoj cukrinių runkelių sunkoj,– tai vaišės tiesiog nuostabios. Turtingesni prieš atlaidus pasipjaudavo vištą, aviną ar ožiuką. Taip buvo smetoninėj Lietuvoj, kai kur ir pokario Lietuvoj, o šiandien vaišingumą reguliuoja piniginė ir bendravimo įgūdžiai. Kiek pakito ir bažnytinių apeigų įvaizdis, ir prieššventorio prekyba kermošiaus daiktais. Anuomet skirtingose miestelio ar bažnytkaimio vietose vyko prekyba skirtingais daiktais, kai kur ir gyvuliais, o iki dabar dar prekiaujama smulkiais bažnytiniais reikmenimis: šventais paveikslėliais, škaplieriais, literatūra, rožančiais, „kermašavais“ (pailgais ir spalvotais, kartais „karoliais“ ir „laikrodukais“) saldainiais iš krakmolo ir cukraus, gaidžio formos čiulpinukais... Tai, matyt, todėl, kad per atlaidus krikštatėviai pasiimdavo kelioms dienoms paviešėti krikštavaikius, pirkdavo jiems įvairių dovanėlių, kermošinių lauknešėlių...

 

Gegužinės

 

Atlaidų dienomis visuomet buvo rengiamos gegužinės. Į jas susirinkdavo visi: ir seni, ir jauni. Parinkdavo gražias vietas gamtoje ar didelius žmonių kiemus, apkaišydavo berželiais, kartais tam tikdavo ir klojimas, ir mokykla... Sustatydavo suolus, paprašydavo muzikantą (labiausiai mėgiama buvo dvieilė Peterburgska armonika) ir prasidėdavo šokiai... Onos buvo ypatingoj pagarboj - apipindavo vainikais, apiberdavo gėlėmis... O kaip gražiai dainuodavo per gegužines... Čia tik padainavo mergos, jau ir bernai užtraukia... Ir įvairiausius žaidimus žaisdavo, ir ratelius eidavo. Viskas buvo atvirai, tai kiekviena motina žinojo, kokie bernai apie jų dukteris sukasi... Jei kildavo kokios muštynės, tai tik dėl mergų bernai pliekdavosi. Girtų beveik nebūdavo, nes pamatyti girtą anuomet buvo įvykis, kuriuo labai stebėdavosi tiek seni, tiek jauni...

Tai vis Aukštaitijoje. O štai Žemaitijoje apie 1924 – 1929 metus buvęs paprotys eiti į gegužines su gėlyte rankoje (mergaitės žiedelį įsisegdavo į plaukus, o vyrai į švarko atlapą). Jei mergaitė vaikiną sužavėdavusi, tai jis padovanodavęs jai savo gėlę. Kviesdami mergeles šokti, vyrai joms nusilenkdavo, o pašokę – paduodavo ranką, padėkodavo ir palydėdavo į jos vietą. Mėgdavo šokti valsus, polkas, klumpakojį, kepalušą, aleksandrovą, krakoviaką, vengierką, mozūrpolkę, polką su ragučiais, suktinį... 1927 – 1930 metais studentai ir gimnazistai į kaimą atvežė fokstrotą, tango, lėtą valsą ir kitus šokius. Buvo skelbiamas ir mergaičių valsas, kuomet jos kviesdavo vyriškius šokti. Kai kur buvo rodomi gyvieji paveikslai – trumpi vaidinimai. Būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, rateliai. Ypač mėgstami buvo „Šiaudiniai batai, šakaliniai padai“, „Pasėjau žilvitį tėvelio sodely“, „Kaunas mūsų miestas“... Dainuodavo dainas, tačiau jaunimas, vyrai, moterys - atskirai. Gegužinės, kad tiktų visiems, būdavo nuo penkių iki dešimtos valandos vakaro, tačiau vyrukai lydėdavo merginas iki namų, o tas „lydėjimas“ užtrukdavo iki saulės patekėjimo...

Taigi žmonės mokėjo linksmintis anuomet, moka, kas nori, ir dabar. 

Tokia buvo tų laikų pokermašė, trukusi trejetą dienų. Išleisdami gimines ir draugus, visi susitardavo susitikti kitų metų Šv. Onos atlaiduose (jei būdavo noro ir kituose tų pačių metų atlaiduose) – jei tik gyvi būsią...

 

Vardinės

 

Nuo senų laikų lietuviui didžiausia šventė - vardinės. Populiariausi vardai buvo Antanas, Jonas, Petras, Povilas, o tarp jų puikavosi vienintelis moteriškas vardas Ona. Gražiausių metų laikų, ypatingos pagarbos vardai. Sovietmečiu jie buvo nuskurdinti, Ona irgi buvo tapusi tik paprasta „skudurine Onute“, o šiandien jie vėl atgimsta. Kaip ir vardinės. Įdomu tai, kad seniau samdinių, nors turinčių tuos šventus pagarbos vardus, šeimininkai nesveikindavo, tarp samdinių taip pat nebuvo priimta sveikintis, nesveikindavo ir vaikų, o tik tuomet, kai pradėdavo eiti vakaruoti... Labai sena tradicija per vardines apvainikuoti varduvininko trobos duris ar vartus. Vyrai eidavo laužyti beržo ar ąžuolo šakelių, o moterys pindavo vainikus. Į žalią vainiką įpindavo ir tuo metu žydinčių darželio gėlių ar žolių. Onai tekdavo baltos ir geltonos ramunės, mėlynai žydintys vikiai, „vosylkos“, rasakilos...

Šiandien vainikus galima labai „patobulinti“ žydinčiomis gėlėmis... Vainikus stengdavosi kabinti slapčia, kad šeimininkas neišgirstų, o jei šis išgirsdavo, tai turėdavo išeiti į kiemą ir pakviesti į svečius. Ilgainiui tas slaptumas tapo nebūtinas, juk vis tiek „kaltininkas“ privalėjo atsilyginti įdėjusiems gražaus triūso. Tad kai kurie pynėjai prie vainiko pridėdavo ir pynėjų vardus bei rašytinį palinkėjimą sveikatos, laimės, džiaugsmo... 

O kas ir su dainomis, pritariant armonikai, įsiverždavo į varduvininko kiemą, kaldami vainiką užtraukdavo: „Vainikėlis plaukte plaukė/Ir  Onutę vardu šaukė./ Vainikėlis visas žalias,/Sugadino tas bezdalis./Vainikėlis ne kaštaunas,/Tik Onutės vardas slaunas.“ Po tokių dainuškos žodžių Onutė dažniausiai išeidavo į kiemą, o jos laukusi apipinta kėdė. Kilodami Onutę, sveikintojai šaukdavo: „Valio!“ arba „Ilgiausių metų!” Jei varduvininkas neturėjo paruošęs vaišių arba sveikintojai įsibraudavo naktį, „atsipirkdavo“ saldainiais ir vynu – tuo, kuo turėjo… Jei rasdavo vainiką ryte – kviesdavo prie vaišių stalo… Ilgainiui šį varduvių paišdykavimų siautulį pakeitė gimtadienių dovanos (vieniems pagal kišenę, kitiems pagal pareigas ar ką kita) ir pasisėdėjimai prie nukrautų stalų darbe, kavinėse, sodo nameliuose ar vilose…Tačiau pagrindinis varduvių akcentas – vainikas (apvalus arba širdelės formos) išliko. Įdomu tai, kad Aukštaitijoje vainikus dažniausiai kabindavo netekėjusioms ir nevedusiems, o turintiems vyrą ar žmoną dovanojo puokštes. Nors, tiesą sakant, gražiu vainiku džiaugdavosi visi… 

 

Pabaigtuvės?

 

Kalendorių sudarytojai vis dar pateikia Šv. Oną ir  Pabaigtuvių dieną. Kyla klausimas - kokių? Seniau Šv. Ona buvo laikoma rugiapjūtės pradžia, o dzūkai sakydavo, kad „Šventa Ona – duonos ponia. Per šventą Oną valgom duoną su smetona“. Ir šiandien geri ūkininkai per Šv. Oną jau turi šviežių bulvių, daržovių, prisivirę uogienių. Tačiau kas buvo seniau, šiandien visai nebetinka. Klimatas pasikeitė, todėl nematyti net daržų ravėjimo pabaigtuvių – teigė apie Oninių tradicijas pasakojusi A. Raugienė. Tačiau pyktis čia nereikia. Ona Lietuvoje šiandien vis tiek bus Šventa Ona, o ne vardinių šventė… Nebent rasis naujų šventimo orga-nizatorių… 

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta