Orai

Džiaugiuosi - dalinuosi

Tado NORKAUS nuotr. - 8.6%
Rūtos VILKIENĖS nuotr. - 2.9%
Eglės TAU nuotr. - 2.9%
Vlado BANIO nuotr. - 57.1%
Linos DAPKIENĖS nuotr. - 25.7%
Karolinos ROMARAITĖS nuotr. - 2.9%

Viso balsų: 35
Balsavimas baigtas. Aktyvus: Balandis 16, 2021

Dienos anekdotas

Vyras įlekia pro duris ir šaukia:
– Žmooonaaa! Greičiau į lovą!
Žmona metė puodus, greitai nusirengė ir lovon. Vyras plumpt į lovą, abiem ant galvų antklodę užmetė ir sako:
– Žiūrėk, kokį laikrodį nusipirkau – tamsoje šviečia!..

Komentaras

Gėda:„skaityti tokius pasiteisinimus, kad kvėpavimo aparatams nėra lėšų. Tai ko iš viso važiuoti į gaisrą, jeigu ugniagesiai neaprūpinti reikiama įranga? Reikia spausti rajono valdžią, tarybos narius, kad biudžete tokiems svarbiems dalykams atsirastų pinigų. Budriuose tai ugniagesiai galėjo privažiuoti prie ežero vandens. O kaip būtų kitose kaimo vietovėse? Priešgaisrinių tvenkinių nuo kolūkmečio nebelikę, visokių balų ir tvenkinių prikasiota, bet jie aptverti tvoromis, be privažiavimų, kai kur net nėra vandens. Kodėl apie tai niekas negalvokja?"

Skaityti komentarus (5)


Aldona KEBLIENĖ iš Skiemonių seniūnijos: „Nors mano pačios močiutė buvo Ona, bet Oninių niekaip nešvęsdavom. Na, taip, į bažnyčią ji mus vesdavosi, bet nei kas sveikindavo, nei balių kokių būdavo... Dabar šios šventės pas mus irgi niekas nešvenčia. Iš tikrųjų kaime net nebūtų ką ir sveikinti – dabar senovinių vardų vaikams neduoda, o senųjų Onučių lieka vis mažiau ir mažiau... Taigi, apie Onines žinau tiek, kad Anykščiuose dideli atlaidai būna...“

Antanas GENYS iš Anykščių: „Aš Anykščių bažnyčioj varpais skambinu, tad apie religinę pusę daugiau kalbėti galiu. Praėjusį sek-madienį, per Onos atlaidus, bažnyčia lūžo nuo žmonių. Ar dėl to, jog Nuncijus buvo atvykęs, ar dėl atlaidų, bet žmonių tikrai buvo labai daug. Nors ir ankstesniais metais per Onines būdavo pilna bažnyčia... Visgi sakyčiau, jog tai šventė. Pats turiu vieną pažįstamą Oną, buvau nuėjęs, pasveikinau ją...“

Julija VITKAUSKIENĖ iš Šiaulių: „Iš vakaro arba naktį mes, merginos, nupindavom ąžuolinius vainikus, o vaikinų užduotis buvo pakabinti juos ant Onučių namų ar klėties durų. Svarbiausia buvo kuo greičiau pabėgti iš kiemo, kad niekas nepamatytų, kas tą vainiką pakabino... Palikdavom Onutėms pačioms išsiaiškinti, kas juos nupynė ir atnešė. Kai jau „kaltininkai“ būdavo išaiškinti, Onos pasikviesdavo į svečius, pavaišindavo saldainiais, arbata, o turtingesnių tėvų dukros kaimo vaikinams ir alaus įpildavo... Būtinai per Onines į bažnyčią eidavom – persimesdavom batelius per petį ir kulniuodavom basom kelis kilometrus iki bažnyčios. Tik tada bateliais apsiaudavom... Dabar tikriausiai tų tradicijų jau nebelikę. Manau, ne dėl to, jog jos nežinomos, – retas kuris dabar savo dukrą Onute pavadina. Tad ką gi švęsi, ką gi sveikinsi, kai šventės kaltininkų nebėra...


Aš pati esu gimusi per pačias Onines, va kokią mamai dovaną „ištaisiau“ – ji gi Ona buvo... Nors jau daug metų gyvenu Šiauliuose ir į Anykščius atvažiuoju tris kartus per metus artimųjų kapelių aplankyti, bet šis kraštas man ypač brangus liko, prisiminimų daug – ir apie švęstas šventes, ir apie žmones.“

Gerdas AVIŽA iš Dabužių: „Kadangi esu tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ šokėjas, tai per Šv. Onos atlaidus teko sutikti ir lydėti Nuncijų Luigi Bonazzi. Bendravimas su šiuo italu paliko įspūdį. Gražu, kai į tokį miestelį, kaip Anykščiai, atvažiuoja toks nuostabus, bendraujantis, aukšto rango dvasininkas.

Jei nebūtų reikėję dalyvauti, į atlaidus nebūčiau atvažiavęs. Mūsų klasėje nebuvo nė vienos Onutės, neturiu jų ir pažįstamų. Man keista, kad toks trumpas, skambus lietuviškas vardas nėra populiarus, o Oninės prieš Jonines nublanksta. 

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta