Kokį alkoholį dažniausiai renkatės?

Dienos anekdotas

Prieina abu prie troleibuso vairuotojo ir klausia:
- Dėdė, ar mane šis troleibuso maršruta iki stoties nuveš?
- Nuveš, sūneli, nuveš.. - Užtikrina vairuotojas.
Kitas, pasilenkęs prie talonelių langelio:
- O mane?..

Komentaras

xxx: „o kokias slides ruostis kalnu ar vandens"

Komentuoti
2017-12-16

Šeimyniškių kaime kuriasi „Anūkis“

Vos išvažiavus iš Anykščių Kavarsko kryptimi abipus plento prasideda Anykščių parapijos Šeimyniškių kaimo laukai, pavienės ir į mažą gyvenvietę susispietusios sodybos. Kaimas tęsiasi iki Ažuožerių, glaudžiasi prie Pašventupio miško, dešiniojo Šventosios upės kranto. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, Šeimyniškiai patrauklūs gyventi, juose gyvenamąją vietą deklaruoja 52 gyventojai. „Kaimas priemiestinis, patogus susisiekimas, o Anykščius galima ir pėstute pasiekti“, - šypsojosi seniūnas, pastebėjęs, kad kaime yra verslo įmonių, jo teritorijoje veikia Anykščių nuotekų biologinio valymo įrenginiai, keli autoservisai, kaimo turizmo edukacinę veiklą plėtoja „Anūkis“.

Skaityti daugiau...
2017-12-02

Malaišių kaimo medžių istorijos

Posakis teigia, kad  medžiai nebylūs ilgaamžiai liudininkai dažnai pragyvena net kelias žmonių kartas. Žmonės gimsta, auga, neša ant savo pečių likimo jiems užkrautus vargus ir rūpesčius, iškeliauja Amžinybėn, karta keičia kartą, o medžiai auga kaip augę, žaliuoja, kol galop palūžta nuo gilios senatvės ar audrų... Istorine praeitimi turtingo, Lietuvos literatūros klasiko, visuomenėsveikėjo, „deimančiukų ieškotojo“, kanauninko Juozo Tumo – Vaižganto gimtųjų Malaišių medžiai jei tik  galėtų kalbėti, apie daug  ką galėtų papasakoti.

Skaityti daugiau...
2017-11-25

Jotkonys ir eilinio partizano odisėja (1)

Nuo Svėdasų gerokai į šiaurę, kalvose už Jaros upės, yra senas ir garbingas Jotkonių kaimas. Nuo seno Pajarskų, gyvenančių prie Jaros, lizdas. Pačioje praeito šimtmečio pradžioje, XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, sodžiuje buvo 16 kiemų, kurie talpino apie 150 gyventojų, po Pirmojo pasaulinio karo kaimas priskirtas prie naujai susikūrusios Adomynės parapijos, tačiau pasaulietinė priklausomybė pasiliko prie Svėdasų.
Surašymo 1923 metais metu kaime buvo 30 sodybų su 129 gyventojais, šiuo metu telikę vos apie dvi dešimtys sodiečių. Prieš šimtą metų, 1917–iais, šiame kaime gimė eilinis Šimonių girios partizanas Jurgis Trečiokas-Rytas.

Skaityti daugiau...
2017-11-18

Aš nemokytas, aš viską iš savęs... (2)

Netoli Svėdasų, vos už keturių kilometrų, Anykščiu link besidriekiančiu plentu nusileidus į svaigų slėnį ir tilteliu pervažiavus čia į tvenkinį ištvinusią Vosintos upelę, tuoj už begriūvančių buvusios Vikonių plytinės mūrų, lygia eile rikiuojasi Pauriškių kaimo sodybos. Kadaise čia buvo Svėdasų dvaro palivarkas, kurio žemę XIX amžiaus pabaigoje iš varžytynių įsigijo keturi prakutę sodiečiai. Surašant 1923 metais kaime buvo dešimt sodybų su 40 gyventojų. Nūnai telikę penkios sodybos ir apie dešimt gyventojų. Kiekvienas kiemas su sava, jau besibaigiančia ar naujomis varsomis spindinčia istorija.

Skaityti daugiau...
2017-11-11

Apie Plytničią ir Budreikos jautį...

Kas gi bežino, kas gi parodys,kur kadaise buvo didelis ir garsus Plytničios vienkiemis? Surašymo duomenimis, 1923 metais buvę net du Plytničios vienkiemiai -  kiekviename gyvenę po penkis gyventojus. Prie Debeikių, kažkur tarp Stepanavos, Ąžuolynės, Kurtinių, kur stačiais skardžiais stūksančia dauba teka nedidukė Kiliavos upelytė, kur buvo namai, šlamėjo milžiniški medžiai, gyveno daug žmonių. Daug energingų, kupinų gyvenimo džiaugsmo žmonių, tokių, kaip iš to kaimo kilęs Bronius Budreika, kuris nuolat prisimena apie naujosios Debeikių bažnyčios statybos reikalams senelio paaukotą jautį.

Skaityti daugiau...
2017-11-04

Prie Puntuko, ant kalvos, stovi kaimas Navynos... (2)

Pakeliui link Puntuko akmens ir Medžių lajų tako, miške, nežymus keliukas. Jis, užtvertas šlagbaumu, veda į vieną iš dviejų Navynos kaimo sodybų.
Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime sodybos yra, tačiau keli jų gyventojai gyvenamosios vietos čia nedeklaruoja, nes, matyt, nuolatinai negyvena. Tačiau keliuku pavažiavos apie porą šimtų metrų, pasitinka jauki sodyba ir guvus jos šeimininkas Aidas Pranckevičius, puoselėjantis sodybą ir po kruopelytę rankiojantis kaimo istoriją.

Skaityti daugiau...
2017-10-28

Butėnų pieninės džiazas (6)

Pieninė kaip pulsas, ten kadaise susirinkdavo visi, kasryt bent jau po vieną iš kiekvieno kiemo, juk kiekviena močiutė gebėdavo išlaikyti karvę ir kasdien nunešti nors keletą litrų pieno. Butėnų grietinės nugriebimo punktas oficialiai atvertas 1930 - iais. Daug įdomybių buvo per tuos dešimtmečius, prabėgus beveik šimtmečiui, po daugelio revoliucijų bei pasikeitimų, nors ir ne istoriniame pastate, bet pieninė vis dar veikia ir rytais joje labai įdomu.

Skaityti daugiau...
2017-10-21

Bajorų kaimo sakmės (2)

Prie pat Svėdasų dvaro prigludęs kaimas kažkodėl pavadintas Bajorais. Vakaruose atsiremia į Jaros upelę, per patį kaimą sruva Svėdasa ir nedidelis Šv. Jono upelis, dar matyti senojo kaimo gatvės vieta, kurioje 1323 m. buvo sodybos su gyventojais, po to vienkiemių pažanga, karas, kurio metu kelios sodybos buvo nukeltos - sovietai įsirengė aerodromą.

Skaityti daugiau...
2017-10-14

Apie Narbučius, Bublienę ir dainuojančią Brigitą  (5)

Brigita Bublytė prie šių metų rugsėjyje tapytų, vandenynų erdves ir Narbučių  ramybę simbolizuojančių paveikslų.

Visai netoli Svėdasų, smagiu, aukštumėlėmis pasišokinėjančiu asfaltatuotu keliuku per Daujočius, netrunki nukeliauti į prie nedidelio ežerėlio įsikūrusį Narbučių kaimą. Geriausiais laikais jame buvo net trys dešimtys sodybų bei beveik du šimtai gyventojų. Buvo čia įdomių žmonių: ir gerų dainininkų, ir pasakotojų, iš kurių pasisekė ir man šį tą įdomaus užrašyti. Nūnai kaimas gyvas vos dviem dešimtimis nuolat gyvenančių ir dažnai ne tik vasarą, bet ir net rudenį čia atvažiuojančių ir pagyvenančių miestelėnų. Tokia yra ir Brigita Bublytė, kuri po daugelio metų pagaliau vėl smagiai susirūpino primirštais senelių namais.

Skaityti daugiau...
2017-10-07

Liepų alėja paženklinta Okuličinė (1)

Visai netoli legendinės Latavos upelės, ant šviesios kalvos, senmedžių ūksmėje snaudžia Latavėnų dvaravietė, prisimenant ją valdžiusią giminę, iki šiol Okuličine vadinama.
Pačioje sodybvietėje tarp žolių atvašynų, aplūžusių senmedžių, samanomis užaugusių pamatų akmenų telikęs vienintelis išlikęs senojo dvaro pastatas - raudonų plytų tarnų namelis. Vakarų link, gyvenimo vėtros nubloškė paskutinius garsios bajorų giminės palikuonis. Liko ilga liepų alėja, kurios pabaigoje stūkso Okuličių giminės kryžius.

Skaityti daugiau...