Moldova: vynas ir … vynas
Būnant Karpatuose visą laiką lijo, tad kiek „patempę gumą” atsisakėme žygių į kalnus ir išvažiavome į Moldovą. Ši šalis laikoma neturtingiausia valstybe Europoje, tačiau man Moldova nepalyginamai jaukesnė nei Ukraina. Karpatų miestelių pagrindinės gatvės ir namai prie gatvių patvarkyti, daryta taip, kad būtų kaip Slovakijoje, tik dar gražiau. Nereikia subtilaus skonio, kad pajaustum, jog ukrainiečiai visai skonio neturi… Regis, ką gauna, tą kala, kokių dažų turi, tokiais tepa. Tiesa, atokios Karpatų gatvelės stilistiškai vientisos, kur baigiasi asfaltas, baigiasi ir spalvos, liūtų galvos ir plastmasiniai varteliai… Lūšnos ir tiek.
Moldova: vynas ir … vynas
Būnant Karpatuose visą laiką lijo, tad kiek „patempę gumą” atsisakėme žygių į kalnus ir išvažiavome į Moldovą. Ši šalis laikoma neturtingiausia valstybe Europoje, tačiau man Moldova nepalyginamai jaukesnė nei Ukraina. Karpatų miestelių pagrindinės gatvės ir namai prie gatvių patvarkyti, daryta taip, kad būtų kaip Slovakijoje, tik dar gražiau. Nereikia subtilaus skonio, kad pajaustum, jog ukrainiečiai visai skonio neturi… Regis, ką gauna, tą kala, kokių dažų turi, tokiais tepa. Tiesa, atokios Karpatų gatvelės stilistiškai vientisos, kur baigiasi asfaltas, baigiasi ir spalvos, liūtų galvos ir plastmasiniai varteliai… Lūšnos ir tiek.
Moldovos gyvenvietės taip pat liūdnos. Temperamentingo, pietietiško stiliaus nameliai seniai neremontuoti, virsta akmeninės tvoros, o jei kas randa atliekamą pinigą, namų nedarko. Jei buvo namelis žydras tai ir perdažo žydrai, negrąžindami saulėgrąžomis ar saulėtekiais.
Šiaurės Moldavijoje, Balti miestelyje, ieškojome nakvynės. Kol kažkas iš kompanijos apžiūrinėjo kambarius, pakalbinau pagyvenusį vyriškį, oriai vaikštantį po viešbučio teritoriją. „Poniškai atrodo, matyt, sargas bus”, – maniau. „Sugriovė, išdraskė, išvogė. Mat tvoju”, – apie gyvenimą sodriai papasakojo pašnekovas. Viskas aišku… Labai kalbi buvo viešbučio administratorė rusė. Ji mūsų nepaleisdama vis pasakojo ir pasakojo, kaip bloga gyventi Moldovoje. Pasak moters, daugelis moldavų neuždirba ir 300 litų per mėnesį. „Gal Kišiniove yra ir tokių, kurie uždirba 10 000 lėjų”, – kaip apie kosmosą kalbėjo moteris. O tie 10 000 lėjų, tai 2 500 litų.
Moldavų tautos niekada nebuvo. Sovietai atplėšė dalį Rumunijos ir pavergtus rumunus „pavertė” moldavais. Esminiu skirtumu tarp moldavų ir rumunų buvo rašmenys. Rumunai rašė lotyniškomis raidėmis, o moldavus Stalinas privertė rašyti kirilica. „Dabartinė valdžia uždraudė moldavų kalbą”, – tvirtino mūsų pašnekovė. Traukėm pečiais, ką tai galėtų reikšti, tik po kurio laiko supratom, kad nebereikia moldavams kirilica rašyti… Moteris, sutikusi užsieniečius, regis, iš paskutiniųjų stengėsi apdergti savo valstybę, ieškodama ir ieškodama vis naujų argumentų. „Valdžiai rūpi tik kaip prie Rumunijos prisijungti. Laukai – dirvonuoja, žmonės bėga iš Moldovos, o valdžia tik paminklus griauna, lyg tai būtų svarbiausias dalykas”, – bėdojo viešbučio darbuotoja. Beje, sovietinių paminklų Moldovos šiaurėje – kaip Grūto parke… Lietuvoje jų, regis, tiek nebuvo ir sovietmečiu. Kai moteris, savo lekcijoje perėjo į etapą „kaip gera buvo prie sovietų” ir ėmė pasakoti kaip už 100 rublių algą apkeliavo visą „sąjungą” ir maitinosi ikrais, neišlaikė kolega Rimgaudas. „Matot, kokie skirtumai. Sovietmečiu mano tėvas buvo gamyklos direktorius, bet mes turėjome rublį prie rublio spausti. O dabar gyvenam kaip žmonės”, – slavę nutildė bičiulis.
Kišiniove akis rėžė gatvės prekyba ir valiutos keityklos. Teigiama, jog Moldovos ekonomikai emigrantų siunčiami pinigai turi didžiulę įtaką. Kai kur rašoma, jog pinigų į Moldovą iš užsienio atkeliauja daugiau, nei jų uždirba visi vietiniai gyventojai. Kišiniovo centre nesukiodamas galvos vienu metu matai 5-7 valiutos keityklas, matyt, kalbos apie masę įvežamų pinigų yra teisingos.
Sostinės gatvės užgrūstos prekeiviais. Vienas prie kito susėdę žmonės parduoda smulkmenas – „klipsus”, šokoladinius batonėlius, šratinukus ir panašius niekučius. Tarp gatvės kioskuose parduodamų maisto prekių vyrauja traškučiai, alus ir limonadas. Maisto prekių parduotuvės kažkokios keistos. Pradžioj nesupratau, kas jose neįprasto – regis, visko yra, bet kažkas ne taip, kaip pas mus. Duonos daug, saldainių daug, konservų daug, tačiau pasirinkimo nėra. Jei saldainis, tai „snikeris”, jei konservai, tai šprotai. Krūva „snikerių” ir krūva šprotų. Kitoj parduotuvės, kitas kompleksas – „bounti” ir tefteliai… Užsukau į prekybos centrą, kuriame gal koks šimtas parduotuvių. 90 proc. iš jų prekiauja moterišku apatiniu trikotažu ir papuošalais. Matyt, Moldovoj ir vyrai stringus „dėvi”…
Kišiniove nėra senamiesčio, nėra ir kvapą gniaužiančių lankytinų objektų. Iki Orchejaus vienuolyno uolose nuo Kišiniovo reikia pavažiuoti keliasdešimt, o iki Crikovo požeminės vyno gamyklos – keliolika kilometrų. Objektai visai skirtingo pobūdžio, tačiau abu atsirado dėl tos pačios priežasties – į žemę Kišiniovo apylinkėse kastis naudinga. Kalkakmenis Moldovoje ir Odesoje keli šimtai metų naudojamas kaip statybinė medžiaga. Dabar akmens gavyba pradedama nuo žemės paviršiaus, o prieš šimtmetį žmonės rankiniais piūklais brūžindavo urvus ir tempdavo luitus į paviršių. Crikovo vyno gamyklos požeminių koridorių ilgis 60 km, ten visuomet: ir žiemą, ir vasarą – vynui maloni 12 – 14 laipsnių temperatūra.
Vieną pavakarę blaškėmės po Moldovos kaimą – nusprendėme nusipirkti naminio vyno. Parduotuvėje paklausėme, kieno vynas kaime geriausias, ir mus tuoj pat palydėjo pas septyniasdešimtmetį Tichoną Michailovičių. Vyriškis vyną pardavinėjo po 10 lejų (2,5 lito) už litrą. Jo kieme ir pirmąją degustaciją surengėme. Tichonas Michailovičius mielai pasakojo apie vyndarystę. Jis teigė turintis 27 arus vynuogynų ir kasmet po 1,5 tonos vyno užsiraugia. Vyndarys kalbėjo, kad didžioji dalis vyno skirta asmeninėms reikmėms. „Suvažiuoja sūnūs, marčios – turi kažką ant stalo padėti”, – aiškino moldavas. Beje, mums jis balto vyno įpylė tik sužinojęs, kad esame iš Lietuvos ir tai nenoriai, mat sakė, nedaug teturi, tik marčioms užteks.
Viename iš internetinių tekstų skaičiau, jog lauktuvių iš Moldovos galima vežtis vyną arba vyną. Iš tiesų net magnetukų, lankstinukų ir panašios smulkmės neradau. Viena kioskininkė aiškino, kad buvo prieš trejus metus išleista knyga apie Kišiniovą, o visi, išsiimantys licenziją knygų prekybai, privalėjo imtis juo prekiauti, bet niekam knygos nereikėjo…
Kaimų vietovėse prie kelių parduodami vaisiai, daržovės, naminis vynas. Keliai apsodinti riešutmedžiais. Ir vaikai, ir suaugusieji daužo lazdomis riešutus, renka, parduoda. Vietiniai tikino, kad patys riešutų beveik nevalgo – juos brangiai perka Izraelio žydai.
Beje, pakeles Moldovoje pjaunamos dalgiais. Net Kišiniovo centre įprastas vaizdas – du šienpjoviai ir grėbėjėlė…
Trumpai
Moldova. Valstybė – perpus mažesnė nei Lietuva. Oficialiai skelbiama, jog Moldovos plotas yra 33,8 tūkst. kv. km, tačiau 13 proc. valstybės teritorijos tenka nepripažintai Padniestrės Moldovos Respublikai. Gyventojų Moldovoje – 4,5 mln. Tačiau vėlgi daugiau nei 0,5 mln. Moldovos gyventojų gyvena Padniestrėje, o dar koks milijonas – emigracijoje. Didžiausias valstybės miestas – sostinė Kišiniovas. Vietiniai juokauja, jog dieną Kišiniove gyvena milijonas žmonių, o naktį, kai prekeiviai ir gamyklų darbininkai grįžta namo, lieka pusė milijono. Kiti didieji miestai – Belcai bei Padniestrei priklausantys Tiraspolis ir Benderai – šimtatūkstantiniai.
Elgesio kodeksas prabangioje Kišiniovo kavinėje.
Kavinėje draudžiama:
„Badyti, pjaustyti ir draskyti minkštus baldus.”;
„Į minkštus baldus gesinti cigaretes”;
„Mesti šiukšles už radiatorių”;
„Šokti ant minkštų baldų ir krėslų”;
„Šaukti ir rėkti” ir t.t.
Kainos Moldovoje
95 benzino litras – 3,1 – 3,2 lito.
Bare bokalas (300 gr.) naminio vyno – 1,2 – 1,4 lito.
1 litras naminio vyno, perkant iš vyndario – 2 – 2,5 lito.
Didelis arbūzas – 2 litai.
Pigiausia nakvynė viešbutyje Moldovoj – 20 litų.
Vakarienė Kišiniovo „McDonalde” – 20 litų.
Pietūs miestelyje prie Kišiniovo – 8 – 10 litų.
Cigaretės „Prima” – 40 ct.
Cigaretės „Kent” – 4 Lt.
Maisto kainos parduotuvėse panašios kaip Lietuvoje, gal net kiek aukštesnės.
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
