Spalvingu vėju praskriejęs šimtmetis

Šiandien, balandžio 11-ąją, sukanka 100 metų Damicelei Petniūnaitei, gimusiai netoli Anykščių, prie vieškelio į Troškūnus besiglaudžiančiame mažyčiame Pagojės kaime.
Gyvenimas buvęs nelengvas, bet Damutė niekada neprarado gero ūpo, nepaleido gyvenimo gijos ir sulaukė neeilinio, amžiumi vadinamo jubiliejaus.

Jubiliatė nuolat prisimena nedidelį, bet gražų ežerą, kuris melsva akimi linksmai telkšojo gilioje dauboje, prie pat tėviškės sodybos. Tėvelis sugaudavo nemažai žuvies, kurią varžydamiesi nupirkdavo Anykščių žydai, o kartą sugavęs tokią didžiulę lydeką, kuri vos į vežėčias tilpo. Siaurojo geležinkelio Švenčionėliai–Panevėžys linijos bėgiai, kuriais kelis kartus per dieną dundėdavo dūmais alsuojantys, linksmai tūtuojantys, keleivinius ir krovininius vagonus tempiantys garvežiukai.
Vieškelis, kuris visai čia pat šakojosi į kryžkelę, sodybos šulinys gardžiu vandeniu atgaivindavo vasaros karštymečiu pro šalį keliaujančius. Iš didžios sankirtos menkas kelelis leidosi per lankas Kavarsko–Ukmergės link, į vakarus – Troškūnai, į rytus – Anykščiai, o per vidurį smagus, apskritomis kalvomis, šilais vingiuojantis kelias į Andrioniškį, Viešintas ir nesuvokiamai toli esantį pasakų miestą Rygą. Tuo keliu greitai ir išvažiavo. Išsigabeno visa šeima. Mat iš kažkur atkakęs turtingas „amerikonas“ panoro trūks plyš įsigyti sodybą – jam labai patiko ši vietelė. Užsiprašė labai daug, nelabai norėjo Petniūnas parduot, o tas nė nesiderėjęs sumokėjo.

Tad už tuos pinigus Vladislovas Petniūnas įsigijo gal net tris kartus didesnį, geresnės žemės plotą – visą valaką su trobesiais Meldaikių kaime, netoli Viešintų. Mąstė, kad šeima nemaža, o kai daugiau žemės, geriau bus ir gyventi. Trumpai tepagyveno, nes jaunas pasimirė, o jaunylę Damutę paliko vos vienuolikos metų. Po to greitai užgriuvo okupacija, karas.

Visas baisybes pergyventi pagelbėjo laisvos Lietuvos šviesa, optimistinė, patriotinė dvasia, išugdyta pradžios mokykloje, namuose, kur dažnai atvykdavo vyriausias brolis Jonas Petniūnas. Mokęsis gimnazijoje, baigęs buhalterijos kursus, jis dirbo įvairiose įstaigose, dalyvavo jaunalietuvių, šaulių veikloje, labai mėgo knygas ir prieš pat karą tapo bibliotekos vedėju Zarasuose. Nuostabus buvo žmogus. Tačiau jį ir dar kelis bičiulius nužudė 1941 metais birželyje iš Lietuvos besitraukiantys raudonarmiečiai.
Vokietmečiu Petniūnų šeima gyveno be didesnių vargų, keletas jaunuolių, tarp jų buvo ir Damutė, surado nors rizikingą, bet riebią uždarbio gyslą. Pirko paaugintų kiaulių, jas skerdė, išrūkydavo lašinių, dešrų, tą gėrį mažuoju traukinuku gabendavo iki Švenčionėlių, o ten parduodavo iš Vilniaus atvykstantiems pirkliams. Gerai uždirbdavo, gyvenimas nerūpestingas ir, rodėsi, niekada jokios bėdos jo nesudrums, bet po kelių metų sugrįžo sovietai. Jaunus vyrus, taip pat ir minėtus buvusius prekybininkus, okupacinė valdžia užsimojo į kariuomenę paimti, fronte panaudoti. Kai kas pakluso, bet dauguma ėmė slapstytis sodybose, miškuose. Nuolatinis pavojus, susišaudymai su persekiojančiais rusų kareiviais bei vietiniais stribais. Vienas pirmųjų susišaudymų Damutės mylimajam, tuomet jau vyrui Broniui Antanėliui (1919–1945), jau buvo susituokę Viešintų bažnyčioje, ji jau laukėsi kūdikio, buvo lemtingas. Kaip toj liūdnoj dainoj senovės – „pirma kulka atskriejusi pakirto“…

O Damutė, taip pat kaip toj dainoj, pasiliko amžinai ištikima savo vyrui. Jo palaikai daug metų ilsėjosi Meldaikių kaimo kapeliuose, paženklintuose šviesaus viltingo tarpukario jaunimo kryžiumi. Bene 1994 metų rudenį palaikus iškasė ir kartu su dar kelių likimo brolių ir sesių kaulais, surastais durpinėje, prie Viešintų miestelio, palaidojo naujosiose Viešintų kapinėse. Labai norėjusi moteris, kad jau atiduotų tą rožančių, kuris buvo sveikas prie jos mylimojo pasilikęs. Bet taip jau nutiko, kad relikvija iškeliavo į Panevėžį ir dabar nežinia kur, gal kokiame muziejuje saugoma.

Sovietai persekiojo, kartą siausdami kaimą ne tik šaudė, bet ir degino trobesius, baugino. Artimuosius išblaškė, o ji klajojo su kūdikiu. Tai ten, tai ten, pas pažįstamus, gimines glaudėsi ar net įsiprašiusi tiesiog pirtelėje gyveno. Priėmė geri žmonės – Žežiokiškių Gindrėnai. Nors ir sunkūs metai, bet bėgo greitai.
Kolchoziniai laikai buvo nelengvi. Rūpesčių daug, juk viena su vis labiau augančiu sūneliu Broniumi. Negalėjo nei per daug išsišokti, tačiau savo teises kiek galėdama ginė. Ūgtelėjo berniukas, veikiai subrendo. Motinai pasidarė lengviau. Ėmė darbuotis vairuotoju, po to vedė ir motulė vėl viena paliko, bet čia nelaimė – Bronius netikėtai mirė, pasiliko dar visai mažytės dvi jo dukrelės Jolita ir Lina našlaitėmis. Motinai buvo sunku, tai vyresnėlę, vos dvejų metų Jolitą, globoti močiutė Domicelė ėmė. Taip abi ir gyveno, kol vaikas paaugo ir į mokyklą eiti prireikė.

Moters gyvenimas taip pat keitėsi, kai 1971 metais ėmė dirbti neseniai įkurtame memorialiniame Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių muziejuje Griežionėlėse. Kruopščiai darbavosi daugiau nei dvidešimt metų. Muziejų prižiūrėjo, gėlynus, sodą puoselėjo, lankytojus priimdavo, rimtai ir su vaikučiais, ir su suaugusiais pasikalbėdavo. Visiems žodį tinkamą surasdavo, dažnai pamokydavo. Muziejuje ir gyveno. Tas kambarys vakariniame namo gale šaltmetyje vėjo perpučiamas, o vasarą maloniai vėsus. Vėliau įsitaisė nedidelį kambarėlį su virtuvėle, podėliu tvartelyje – labai tuo prieglobsčiu džiaugdavosi. Kaip pasakų peliuko namai – gal du aukšto vyro žingsniai pločio ir kiek daugiau nei trys ilgio. Šalia ir krosnis, ir lova, mažytis stalelis, kėdės. Visuomet turėdavo šiltnamį, sodindavo daržus, bulvių, kieme kudakuodavo vištos, gagendavo žąsys. Smagu būdavo pasikalbėti, istorijų pasiklausyti, ypač kovo 16-ąją, kuomet švęsdavome Knygnešių dieną.

Moteris išmintinga ir labai darbšti – nei valandėlės be darbo, rankas susidėjusi, nesėdėdavo. Yra minutė laiko ir ima į rankas siuvinį, mezginį ar siuvimo mašiną iš dėklės traukia. Juk siuvėja buvo nebloga – skoningai, tvarkingai rengdavosi, kartais ir naujas madas apylinkėje paskleisdavo. Būdavo, kolūkyje šienapjūtėje šieno grėbti, krauti, minti moterys eidavo, vilkėdamos sukneles. O štai Damutė vieną rytą atėjo į darbą mūvėdama patogias ilgas kelnes, kurias pati pasisiuvo. Iš karto moteriškės šaipėsi, bet greitai suprato, kad tokiomis kelnėmis pasirėdžius, prie šieno darbuotis gerokai patogiau.
Nūnai jau kelerius metus Damutė gyvena pas anūkę Jolitą, kuri ją globoja ir tuo rūpinimusi labai džiaugiasi. Juk ir močiutė kadaise ja rūpinosi, tai tarsi garbės skolą atiduoda.

Gal ir ilgo gyvenimo paslaptį atvers. Gyvenimas buvęs sunkus, tačiau niekada neviltin nepuolusi. Iš prigimties tvirto charakterio – ką sumaniusi padarys, kaip panorės, taip ir bus. Į maistą mažai dėmesio tekreipianti – valganti paprastai ir po nedaug.
Kadais labai mėgdavusi „kaplūną“ , o dabar ką anūkė pateikia – varškės, sūrio, virtinukų, – pasigardina šaltalankių aliejumi. Jolita prisimena savo vaikystės vakarienę, kartu gyvenant: puodelis rūgpienio, riekė duonos, aptepta sviestu, ir plonytė skilandžio riekė ant viršaus. Gardu, sotu. Jokių vaistų visą gyvenimą nevartojusi, net jei gydytojai ir patardavo, o prieš porą metų ėmusi retsykiais gerti kraujotaką reguliuojančias piliules.

Senolė nepamiršta ir maldos, kiekvieną vakarą pasimeldžia. Paklausta, ar ilgas jos gyvenimas, nusišypso, kad mielai pagyventų dar penkiasdešimt metų. Gyvenimo buvo visko: ir daug skausmo, ir laimės akimirkų.

Tikriausia laimė, kad žmogus gyvas ir sveikas, o visa kita – kaip priimsi. Vis dar gyvai domisi pasaulio įvykiais, žino, kas dedasi Lietuvoje, dabar labai susidomėjusi prezidento Trumpo politika. Įdomus jai ir keturių anūkų gyvenimas, ir dviejų proanūkų, guvių Gretos berniukų, pasaulis, tačiau daugiausia dėmesio kartu gyvenančiai Jolitai ir jos vyrui Gintarui – žino ir apie jų darbus, ir mintis, vis ką nors pataria. Mėgaujasi puikia atmintimi, nes puikiausiai prisimena ne tik kas buvo kadaise, bet ir kas ką pasakė vakar.

Rodosi, daugiau rūpinasi ne savimi, bet artimaisiais ir labai nori dar ir dar pagyventi, kad galėtų ne tik savo, bet ir jų rimtus jubiliejus dar atšvęsti.