Kas gero, prisiminkim, kas blogo, lai išblės

Išsami ataskaita bus tik tada, kai šalia pasiekimų ir atliktų darbų neapeinamos problemos, nepasiekti tikslai, padarytos klaidos, o ataskaitos gale pateikiamos išvados ir pasiūlymai veiklai tobulinti. Šimto puslapių gražiai apipavidalintame mero dokumente pasigendu savikritikos, gilesnės analizės bei palyginimų. Pasistengta apeiti ir rezonansinius įvykius, kurie sukėlė audringas reakcijas žiniasklaidoje ir bendruomenėje. Tad pažvelgsiu kritiško anykštėno akimis, tačiau ne į ataskaitą – užkabinsiu kvailiausius pastarųjų metų valdžios sprendimus. Sprendimus, kurie, mano nuomone, atnešė žalos biudžetui ir dėl kurių anykštėnai negavo viešųjų paslaugų, mažiau investuota į infrastruktūrą, liko nuskriausti švietimo, gydymo įstaigų projektai.

Topo viršuje – valdžios sprendimas prisiimti keleivių vežiojimo autobusais išlaidas. Metams tenka atriekti penkis–septynis šimtus tūkstančių eurų biudžeto pinigų. Neperka bilietų ne tik nepriteklių turintys, socialiai remtini mūsų rajono gyventojai. Didžioji dalis „nachaliavai“ važinėja ir iš kitų vietovių, sėkmingai dirbantys ir pajamas gaunantys žmonės.

Visai neaišku, kokius tikslus kėlė valdžia šiam projektui – jis labai netaiklus, siekiantis gal dešimt, gal dvidešimt procentų naudos gavėjams, kuriems tokia pagalba reikalinga. O skaičiuojant nuo visų gyventojų, naudingumo procentas siektų nulį prieš kablelį. Biurokratine kalba – išlaidų santykis su siektinu rezultatu yra katastrofiškai žemas. Daugiau logikos būtų, jei valdžia sugalvotų nemokamai maitinti. Lėšų pakaktų, o kvailumu dar labiau išsiskirtume.
Du kitus, daug žalos viešiesiems finansams atnešusius valdžios sprendimus paslėpsiu po mįsle. Atspėkit. Brangiai kainavę, bet nenaudojami. Vienam objektui suplota 330 tūkstančių, kitam – 60 ar 70. Vienas iškastas ir vėl pakastas, kitas – rūdija garaže. Nei vienas, nei kitas objektas vis dar nepasidemonstravo. Kas tai? Nekompetencijai – antroji vieta.

Neadekvačiu ar net keistu pavadinčiau valdžios sprendimą, kurio kasmetinė kaina sieks 50 tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų. Meras nutarė tokia suma finansuoti chorą, kuris neparodė balso. Matyt, rajono vadovas neskiria profesionalaus meno nuo mėgėjų, kurių kolektyvai paprastai tampa pastebėti ir įvertinti per konkursus, atrankas, įvairius išbandymus. Į kultūros rinką choras „Šilelis“ ateina per valdžios protekciją, turėdamas kitokias startines bei veiklos galimybes, nei kiti meno mėgėjų kolektyvai. Laisvos konkurencijos sąlygomis toks vieno ar kito subjekto protegavimas nepriimtinas, kaip bepritarčiau saviveiklinio meno plėtrai rajone.
Diskriminuojantis, nelogiškas sprendimas.

Ketvirtoji vieta atitektų valdžios sprendimams, kurie sąlygojo viešųjų paslaugų pirkimą, kai jas pagal funkcijas privalo atlikti savivaldybė bei jos skyriai. Dėl to biudžetas vėl praranda nemažus pinigus. Veiklos planavimas yra neatsiejama kultūros ir kitų savivaldybės skyrių veiklos dalis. Tad ir strategijos numatymas, ir kortelės paslaugų paketo planavimas arba vienos ar kitos įmonės audito atlikimas turi būti įveikiamas savivaldybės tarnyboms. Pirkti paslaugą, kai ją privalai atlikti pats, ne tik kad nepuošia valdymo organo, bet ir teisiškai nepagrįsta. Logiška, jei ta suma būtų sumažintos valdymo išlaidos.
Neatsakingas valdymas, kompetencijos stoka.

Norėtųsi pamatyti parkelį ar alėją iš 30 medelių, kuriuos pasodinti praėjusį rudenį savivaldybė pavedė savo įmonei, pažadėjusi 14 tūkstančių eurų. Arba suprasti, kaip galima blaivia galva sumąstyti pirkti verslo paslaugą privilioti 25 klientus, kurie čia su draugu ar sutuoktiniu pernakvotų. Šis sumanymas kainuotų biudžetui 10 tūkstančių mokesčių mokėtojų pinigų. Koks būtų santykis tarp svečiuosna atvykusių asmenų paliktų pinigų ir iš savivaldybės iškeliavusių verslo subjektui? Žinoma, minusinis.

Nuotykiai tęsiasi. Kokį savivaldybė turi tikslą, panorusi tapti dvasių muziejaus dalininku, investavusi į jį 10 tūkstančių? Paklausiau mero pavaduotojo, kuruojančio kultūrą, atsakymo dar nėra. Logiška, jei savivaldybės atstovas paaiškintų visuomenei, ko tikisi iš šio muziejaus, kokie tikslai ją sužavėjo, kodėl jis vertas dosnios biudžeto paramos. Yra žmonių, kurie aikčioja iš žavesio, bet yra tokių, kurie rašo:
„Tai visiškas nesusipratimas: savivaldybės muziejus, kuris pirmas memorialinis ir kuris ruošiasi 100 metų jubiliejui 2027 metais, niekas nevyksta, nėra naujų ekspozicijų, jokio lygio kokybiškų projektų, o čia – dešimt tūkstančių skirta tam, kas yra visiškas niekalas, bet pavadintas jausmų muziejumi, t. y. muziejus to, ko muziejumi negali būti. Tai paprasčiausias edukacinis žaidybinis projektėlis.“
Kieno teisybė, nežinau.
Tad gražus posakis – „Kas gero, prisiminkim, kas blogo, lai išblės“ ne visuomet tinka.