Per savo profesinę karjerą dirbusi ne tik bibliotekoje, bet ir vienerius metus ėjusi Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus patarėjos pareigas Vaida Jucienė teigia, kad darbas savivaldybėje aiškiau leido suprasti, kur ji nori būti. Asmeninio albumo nuotr.
Praėjusį rudenį Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos pareigas pradėjusi eiti Vaida Jucienė sako, kad biblioteka jai yra ta vieta, kurioje ji gali būti savimi.
Nemoka būti paviršutiniška
Pokalbį su V. Juciene pradėjus nuo klausimo, kaip ji save pristatytų žmonėms, kurie jos nepažįsta, pašnekovė visų pirma kalbėjo apie savo asmenines savybes.
„Esu žmogus, kuriam rūpi žmonės, ryšiai tarp jų ir tai, kas lieka po mūsų. Labai jaučiu žmones, situacijas, neteisybę ir turbūt būtent tai mane labiausiai ir veda gyvenime – neleidžia praeiti pro šalį, kai matau, kad gali būti geriau. Esu iš tų, kurie, jei jau kažką daro, tai daro iki galo. Nemoku būti paviršutiniška – nei santykiuose, nei darbuose. Man svarbu tikrumas, gylis, prasmė. Kartais dėl to pati sau užsikraunu per daug, nes imu atsakomybę ir ten, kur gal nereikėtų, bet kitaip nemoku. Man labai svarbus jausmas būti reikalingai – ne dėl pareigų ar pavadinimų, o dėl to, kad tai, ką darau, kažkam iš tikrųjų svarbu. Esu žmogus, kuris ne tik mato, bet ir daro“, – sakė Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja V. Jucienė, prieš keletą metų vadovavusi Okuličiūtės dvarelyje įsikūrusiam Istorijų dvareliui.
Skaitymas nebuvo pareiga
Pasidomėjus, kokia buvo jos vaikystė ir jaunystė, ar jau tada jautė polinkį į kultūrą, knygas, bendruomeninę veiklą, V. Jucienė sakė, kad tuo laikotarpiu turėjo daug erdvės būti savimi.
„Knygos joje buvo natūrali dalis, kaip galimybė pabūti kitur, kitokiame pasaulyje. Skaitymas man nebuvo pareiga – tai buvo smalsumas. Ir tas santykis su knyga man atrodo labai svarbus iki šiol.
Bet tuo pačiu aš nebuvau tas vaikas, kuris gali ramiai sėdėti vienoje vietoje. Man reikėjo judėjimo, žmonių, veiksmo. Visada norėjosi dalyvauti, būti tarp kitų, kažką organizuoti ar bent jau įsitraukti. Nebuvau stebėtoja – man reikėjo būti viduje, procese“, – sakė pašnekovė, kurios mama Svetlana Antanavičienė taip pat yra bibliotekininkė.
Reikia būti sąžiningam su savimi
Kalbėdama apie šeimą, kurioje ji augo, V. Jucienė tikino, kad nebuvo daug kalbama apie vertybes – jos esą buvo tiesiog gyvenamos.
„Pirmiausia – atsakomybė. Jei darai, tai padarai iki galo, jei pažadėjai – laikaisi žodžio. Tai labai giliai manyje liko ir šiandien, turbūt net per stipriai kartais, nes iš savęs reikalauju labai daug. Taip pat – pagarba žmogui. Nesvarbu, kas jis, kokioje pozicijoje, kiek pasiekęs – su kiekvienu reikia elgtis žmogiškai. Man tai šiandien yra labai svarbu tiek santykiuose, tiek kasdienybėje – nemoku perlipti per žmogų dėl rezultato. Ir dar – darbštumas. Pas mus nebuvo pasirinkimo „daryti ar nedaryti“, tiesiog reikėjo daryti. Gal dėl to šiandien esu iš tų, kurie nelaukia, kol kažkas pasikeis – imu ir darau pati. Bet turbūt svarbiausia, ką atsinešiau, – tai jausmą, kad reikia būti sąžiningai su savimi. Nevaidinti, nesistengti atrodyti geriau nei esi“, – tęsė V. Jucienė, kuri yra buvusio Anykščių rajono tarybos nario, žinomo verslininko Arvydo Antanavičiaus dukra.
Kelias klostėsi etapais
V. Jucienė tikino, kad nebuvo vieno žmogaus ar vieno įvykio, kuris turėjo lemiamos įtakos jos gyvenimo kelio pasirinkimams.
„Didelę įtaką darė žmonės, kuriuos sutikau. Nebūtinai mokytojai ar vadovai – kartais tai būdavo kolegos ar net visai atsitiktiniai pašnekovai. Mane visada traukė žmonės, kurie daro nuoširdžiai, nebijo būti savimi ir turi vidinį stuburą“, – sakė pašnekovė.
Kalbėdama apie savo profesinį kelią, V. Jucienė sakė, kad pirmasis etapas buvo ieškojimo, antrasis – atradimo ir pasitikėjimo, o trečiasis – atsakomybės: „Dabar jaučiu, kad esu etape, kuriame svarbiausia tampa prasmė. Nebe tiek svarbu, kiek darau, o kodėl darau. Labai aiškiai atsiranda vidinis filtras – kas yra tikra, o kas tik „dėl varnelės“. Ir šitas etapas man yra labai svarbus, nes jis reikalauja sąžiningumo su savimi.“
Biblioteka – vieta, kur gali būti savimi
Pašnekovė apie savo dabartines pareigas Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje kalbėjo:
„Man svarbu, kad tai nėra vieta, kur tiesiog ateini „atidirbti valandų“. Tai vieta, kur galiu būti savimi. Man labai svarbus jausmas, kad tai, ką darome, yra reikalinga. Kai matai žmones, kurie sugrįžta, kurie įsitraukia, kurie reaguoja – atsiranda tikras ryšys. Ir tada supranti, kad tai nėra tik veiklos ar projektai, tai yra žmonių patirtys. Tas jausmas labai stipriai motyvuoja. Biblioteka man yra apie komandą. Apie žmones, su kuriais dirbi, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi. Man tai yra viena svarbiausių dalių – nes kai yra tas ryšys, atsiranda visai kitas darbas. Biblioteka mano akimis yra gyvas „organizmas“, kuriame svarbiausia yra žmonės ir santykiai. Ir būti jo dalimi man yra ne tik atsakomybė, bet ir didelė prasmė.“

Tapo mero patarėja, nes buvo smalsu
Prisimindama darbą tuometinio Anykščių rajono mero S. Obelevičiaus komandoje, V. Jucienė prisipažino, kad sprendimas prie jos prisijungti neatėjo per vieną dieną.
„Galiausiai nugalėjo smalsumas ir noras augti. Man buvo svarbu išbandyti save kitame „vaidmenyje“, pamatyti, kaip veikia sprendimai platesniu mastu, ne tik vienos organizacijos viduje. Jaučiau, kad jei neišbandysiu, liks klausimas „o kas būtų, jei…“. Aišku, kartu buvo ir nerimo. Nes tai nėra saugi pozicija – ten daug dinamikos, daug skirtingų interesų, daug atsakomybės“, – prisiminė pašnekovė.
V. Jucienė sakė, kad savivaldybėje susidūrimas su lėtesniais procesais ar skirtingų interesų derinimu iš pradžių buvo sudėtingas.
„Kitas svarbus iššūkis – emocinis krūvis. Dirbi su daug žmonių, skirtingomis situacijomis ir lūkesčiais, ir jei esi jautrus žmogus, visa tai natūraliai veikia. Teko mokytis atsiriboti tiek, kad galėčiau išlikti rami ir efektyvi, bet kartu neprarasti savęs“, – sakė ji.
Kultūros sritį kuravusi V. Jucienė sakė, kad dirbdama savivaldybėje vadovavosi mintimi, kad kultūra nėra tik renginiai.
„Tai yra žmonių santykis su savo aplinka, su savo miestu, su vieni kitais. Ir jei sprendimai prisideda prie to stiprinimo, jie man turi didelę vertę“, – sakė ji.
Anykščiuose – ne tik ramybė
Kalbėdama apie gyvenimą Anykščiuose, V. Jucienė pastebėjo, kad Anykščiai yra vieta, kur gali būti savas: „Ne vaidinti, ne prisitaikyti prie didelio miesto tempo, o gyventi savo ritmu. Čia yra ir ramybės, ir galimybių kurti. Tas derinys man labai svarbus. Labai vertinu ir gamtą – ji čia yra ne fonas, o dalis gyvenimo.“
Pasiteiravus, kaip, jos akimis, keičiasi Anykščių miesto kultūrinis gyvenimas, V. Jucienė komentavo:
„Man atrodo, kad per pastaruosius metus Anykščių kultūrinis gyvenimas tapo drąsesnis. Atsirado daugiau bandymų išeiti iš įprastų rėmų, daugiau eksperimentavimo, daugiau noro daryti kitaip. Ir tai labai jaučiasi – ne tik renginių kiekyje, bet ir jų turinyje. Kultūra po truputį tampa ne tik „pažiūrėti“, bet ir „patirti“.“

Anykštėnai – tikri žmonės
Anykščių seniūnijos Naujųjų Elmininkų kaimo bendruomenės pirmininkės V. Jucienės pasiteiravome, kaip ji apibūdintų pačius anykštėnus.
„Man anykštėnai yra labai tikri žmonės. Jie nėra paviršutiniški – jei jau įsitraukia, tai daro nuoširdžiai. Gal iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šiek tiek atsargesni, ne visada iš karto atsiveriantys, bet kai atsiranda pasitikėjimas – tas ryšys būna labai stiprus. Ir man tai labai vertinga. Tai bendruomenė, kuri turi savo stuburą. Žmonės turi nuomonę, ne visada lengvai ją keičia, bet kartu tai reiškia, kad jie nėra abejingi. Kartais tas atsargumas ar kritiškumas gali atrodyti kaip stabdis, bet iš tikrųjų tai yra ir stiprybė – nes viskas nėra priimama aklai“, – sakė ji.
Pasiteiravus, ar dažnai tenka susidurti su aplinkinių skepticizmu ir abejingumu ir kaip į tai reaguoja, V. Jucienė tęsė:
„Taip, susiduriu. Ir, tiesą sakant, tai yra natūrali dalis to, ką darau. Kiekvieną kartą, kai atsiranda nauja idėja ar bandymas daryti kitaip, nei įprasta, atsiranda ir skepticizmas. Žmonės natūraliai linkę laikytis to, kas pažįstama, todėl bet koks pokytis iš pradžių kelia klausimų ar net pasipriešinimą. Anksčiau į tai reaguodavau jautriau – norėdavosi įrodyti, paaiškinti, kartais net įtikinti. Dabar žiūriu ramiau. Suprantu, kad skepticizmas nereiškia, kad idėja bloga – dažnai tai tiesiog reiškia, kad žmogui reikia laiko ją „prisijaukinti“. Ir tas laikas yra normalus.“
Knyga, kuri paliko įspūdį
Bibliotekos direktoriaus pavaduotoja V. Jucienė įvardijo, kokia knyga jai paliko didžiausią įspūdį gyvenime:
„Viktor Frankl „Žmogus ieško prasmės“. Tai nėra lengva knyga, bet labai tikra – ji be pagražinimų kalba apie žmogų, kuris net ekstremaliomis sąlygomis ieško, dėl ko verta gyventi. Labiausiai „įstrigo“ mintis, kad žmogui svarbiausia yra ne komfortas, o prasmė. Jei jos nėra, labai greitai viskas praranda svorį. Taip pat ši knyga primena, kad ne visada galime pasirinkti situacijas, bet galime pasirinkti savo reakciją į jas. Ir kad kiekvienas esame atsakingi už tai, kaip gyvename ir ką darome su tuo, kas mums duota.“
Norėtų matyti daugiau drąsos
Kalbėdama apie Anykščių ateitį, V. Jucienė sakė norinti matyti Anykščius kaip vietą, kur kultūra yra gyva, o ne tik „vykstanti“: „Kur ji nėra tik renginių kalendorius, bet reali žmonių patirtis. Kad žmogus ateitų ne tik pažiūrėti, bet ir pajusti, įsitraukti, būti dalimi. Man labai svarbu, kad kultūra nebūtų atskirta nuo žmogaus kasdienybės. Taip pat norėčiau daugiau drąsos. Drąsos daryti kitaip, bandyti, eksperimentuoti. Ne viskas turi būti patogu ar visiems vienodai suprantama. Kartais būtent tai, kas šiek tiek išmuša iš įprastumo, sukuria stipriausią patirtį. Ir man atrodo, kad Anykščiai turi potencialą būti tokia vieta. Ir, žinoma, labai svarbu išlaikyti balansą tarp tradicijos ir naujumo. Anykščiai turi labai stiprų kultūrinį pagrindą, bet jis neturi būti tik saugomas – jis turi būti gyvas, interpretuojamas, perkeliamas į šiandieną.“
























„Jau saulelė atkobdama budina svitą…”
Tik ar pabudins literatūrinio Svėdasų krašto ir Vaižganto pradžios mokyklos muziejiniame pastate veiklas po bibliotekos globa?
Ar ten, kur administracijai ramu, kasdieninis žvilgsnys kur neužkliūva ir ausis negirdi nebeliks ir tiesioginės istorinės sklaidos?
Ar Svėdasų bibliotekoje tik buitinių paslaugų labdaros punktas lieka aktuakus?
Pasaka….