Malūno girnas demonstruoja kalvis, aludaris ir viską gebantis žmogus Algis Laumė.
Panašu, kad atsiranda vis daugiau netradicinių muziejų, vis daugiau privačių rinkinių, atveriamų visuomenei. Viena turtingiausių, o galbūt ir pačia turtingiausia senovinės technikos kolekcija Baltijos šalyse žymus netoli Biržų įsikūręs Sodeliškio dvaras.
Jo šeimininkas, stambus ūkininkas Dalius Linkevičius ne tik sėkmingai tvarkosi žemės ūkio reikaluose, bet jau keliolika metų kaupia senąją techniką, gaivina iš užmaršties senąją lietuvių buitį, ypatingomis spalvomis čia veriasi svajonių respublikos – 1918 – 1940 m. – Lietuvos pasaulis.
Įkūrė senuosius laikus menančią sodybą
Buvusio kolektyvinio ūkio centre nupirkęs mechanines dirbtuves ir dar keletą pastatų, įkūrė ūkį, ėmė ūkininkauti. Sėkmingos vadybos dėka sekėsi neblogai, šalia ūkio reikalų, įžvalgiai pasirinkęs ekologinę kryptį, įrengė poilsiui skirtas pievų, medynų erdves, iškasė tvenkinių, įveisė elnių, danielių bei muflonų žvėryną.
Ėmėsi verstis kaimo turizmu, yra įrengti erdvūs namai svečiams – su konferencijų, vakarėlių salėmis, patogiais miegamaisiais. Vyksta senųjų amatų demonstravimas, darbuojasi kalvis, stalius, rūpinamasi kulinarinio paveldo pažinimu, ypač populiarios „Grūdo kelias“ ir kitos etnografinės pažintinės programos, kurias sumanė ir veda ūkio šeimininkė Neringa Linkevičienė. Šiai sumaniai ir senovės laikais besižavinčiai moteriai, tai galimybė prisiminti vaikystėje iš senelių girdėtas istorijas, iš naujo pažinti daiktus, juos perprasti ir istorijas įdomiausias lankytojams pasakoti. Buvo pastatyta XX amžiaus pradžios dvasią menanti sodyba su dviejų galų gryčia, klėtimis, ūkiniais pastatais. Palengva ėmęs kaupti senus rakandus, aistrą pajutęs, D. Linkevičius ėmė rinkti įprastus sodietiškus įrankius ir labai retus bei brangius senosios technikos egzempliorius, kuriuos parsigabeno net iš kitų žemynų.
Garo mašinų magija
Tiesiog pribloškia savo dydžiu, aukštais, masyviais iš geležies išlietais, dantytais lankais ratais, didingais kaminais, garo mašinomis apginkluoti amerikietiški traktoriai. Jie sveria bene po dvi tonas, yra veikiantys, per šventes ne tik važiuoja, bet dar ir kokią žemės ūkio mašiną suka. Tokių mašinų, kurios ir šimtmečiui po jų pagaminimo prabėgus vis dar veikia, Baltijos valstybėse nėra. Kad nors vieną tokią mašiną į Anykščius atgabenti, šalia garinio garvežiuko ar tiesiog prie stoties pastatyti, o per iškilmes jo „velnio pečių“ užkurti, XIX amžiaus progresą demonstruoti. Smagu, paveiku būtų, juo ne tik siauruką, bet ir Sodeliškio muziejų pareklamuotumėm…
Nors tokias mašinas senajame žemyne ir Anglijos saloje dar prieš antrąjį pasaulinį karą išstūmė daug patogesni dyzeliniai traktoriai, tačiau ilgokai užsitęsus ginkluotam konfliktui ir stingant daugybės būtiniausių dalykų, taip pat degalų, vidaus degimo varikliams kai kas vėl ėmė naudoti garinius motorus – lokomobilius ir net garo sukamus traktorius. Tačiau neilgam, nes po karo greitai garo mašinos jau, matyt, amžiams tapo egzotiniais, kolekcionierius masinančiais daikteliais.
Arkliai ir mašinos
Į vieną iš klojimų užėjęs pasijutau, tarsi Arklio muziejuje Niūronyse stovėčiau. Kiek čia visokių puikiausių pakinktų, vežimų, vežimaičių, karietaičių, net akys raibsta. Kuklokai kampe pastatyta juodos kai varnas spalvos, aukštais elegantiškais ratais karieta – neįtartum, kad tai didžiosios imperijos, Jungtinės Karalystės sostinės, Londono gatvėmis riedėjusi karieta. O kokios įspūdingos kuliamosios mašinos, dampės, kurios jau taip švariai grūdus išsijodavo, kad nei arpu, nei fukteliu valyti nebereikėdavo.
Visa siena svėrimui naudotų spalvotmetalio gelsvumu švytinčių bezmėnų, čia ir lygintuvai, visokios sėtuvės, srėbtuvės, kalvė, kurioje šeimininkaujantis Algis Laumė ne tik kala, ne tik ūkiškais dalykais užsiima, bet ir alutį daro, juk ne kur kitur, bet Biržų krašte esame, o čia be alaus gyvenimas – ne gyvenimas. Vėsios, aukšta puta iš ąsočio kylančio gėrimo stikline visuomet pavaišina, jei tik statinaitėje turi. Juk daro tą alų ne pardavimui, o tik pažintiniais tikslais, net ant butelių, kuriuose kartais svečiams alaus įdeda, užrašyta „Kalvio alus“ ir dar popieraičio kamputyje pažymėta: „Ne pardavimui“.
Vežimėliai vaikams, o lauke pasienyje keliose lentynose daugybė žaislinių mašinyčių, dauguma iš sovietmečio, iš vaikystės – iš kur jis tiek ir gavo? Ištraukiu sunkvežimiuką – dailus ir mielas, imu garvežiuką – puiki nuotrauka veidaknygei. Cha.
Malūno atgaivinimas ir darbai
Čia pat sodyboje ant kalnelio stūkso vėjinis malūnas, pasirodo, mums visą šeimininkų sukauptą gėrį rodantis Algis kartu su pagalbininkais jį ant šios kalvos pastatė.
Dauguma detalių buvo iš nupirkto, išardyto ir atvežto čia iš Vabalninko apylinkių, berods, iš kaimo. Kad taip kaip buvo, o gal ir geriau padaryti, reikėjo visas senovinių mechanizmų gudrybes suprasti, ypač galvą pasukti reikėję transmisijas gaminant ir montuojant. Įrenginys amerikietiško tipo, išsiskiria labai aukštais mūro pamatais, pirmuoju aukštu, nuo kurio kyla tvirtų rąstų stulpai iš visų, bene aštuonių kraštų lentomis apsiūtomis sienomis, nuo vėjų ir lietaus mechanizmus ir malūnininkus saugo. Pirmasis Lietuvoje naujai atstatytas ir veikiantis vėjinis malūnas. Mala senoviškai – paprasčiausius, pašarinius miltus, labai vertinamus sveikos mitybos mokovų, yra ir šilkiniais sytais apginkluotas piklius kokybiškesniam miltui, duonai ir net pyragui kepti tinkamam pagaminti. Egzotika tikriausia, kuomet pučia stiprokas vėjas ir sparnai girgždėdami, sukdamiesi išjudina malūno mechanizmus, zurza girnos, byra miltas. Jei vėjo nėra – įjungia elektrinį variklį. Miltų reikia, kuomet į pažintinę programą „Duonos kelias“ lankytojai suguža, reikia miltų ir ūkio reikmėms, mat esti nemenka banda karvių, yra arklių, o prie trobos veik besiglaudžiančiame tvarte – keli avinėliai, pulkelis vištų, kanapėtas gaidys ir asilas. Šitas tai įdomiausias, bandau paglostyti, o jis savo rytietiška klasta netikėtai griebia dantinis mane už rankos. Vos grybšteli, nes rankovės medžiaga stora – žiemos metas. Telieka nusišypsoti ir dantytam bičiuliu per nosį patapšnoti.
Prie tvarto glaudžiasi dviejų galų aukštaitiška gryčia, prie kurios durų puikuojasi užrašas, kad čia pavyzdingo kolūkiečio namai. Nors viduje visokio gėrio dar iš tarpukario užsilikusio apstu, tarsi ir byloja, kad smetonlaikyje visi daiktai labai patvarūs bei tausojami būdavo, ilgai tarnaudavo, dešimtmečius ar šimtmečius nesusidėvėdavo.
Automobilių planeta
Naujai pastatytuose bei įrengtuose garažuose rikiuojasi daugybė dyzelinių, dar iki antrojo Pasaulinio karo gamintų traktorių – jų čia kelios dešimtys. Grožis neišpasakytas, net akys raibsta skaitant garsių kompanijų pavadinimus ant tų visų mašinų nosių. Yra ir pažįstamų, sovietiniame kaime naudotų plieninių žirgų.
Tačiau įdomiausia dviaukščiame paviljone, kur rikiuojasi automobiliai.
Sovietiniai ir užsieniniai. Net kelios GAZ – 69, taip vadinami sovietiniai „viliukai“. Vienas mėlynas, su herbu ant šono – pasirodo, juo važinėjo Rygos miesto KGB viršininkas, šalia ir geltonai mėlyna 21 – oji milicijos „Volga“. Šiuos automobilius labai norėtų nupirkti rusų kolekcionieriai. Prašmatnūs valstybės veikėjams važinėti skirti sovietiniai automobiliai, tiesiog stebuklingas juodas „Zimas“. Čia pat ir sovietinis mažutėlis invalidinis automobiliukas, neįtikėtinai mažas, kaip į tokį ir sutilpdavo ne tokie jau smulkūs komedijos „Šuriko nuotykiai ir operacija Y“ herojai.
Tikra pasaka – labiausiai paplitęs sunkvežimis GAZ – 51. Žalias, kaip ir dera. Kiekviena detalė pažįstama, tiesiog užsifiksavusi, įkalta atmintyje į patį tvirčiausią vaikystės išgyvenimų klodą. Tokiu važinėjo mano tėvelis, o mes, vaikai, daug laiko jame praleisdavome. Ir laipiodavome, ir landžiodavome, ir kartu su tėčiu į darbo keliones leisdavomės. Starteris pagrindėje, greičio, sankabos pedalai, talpus „bardačiokas“, rodmenų skalė – greičio su padalomis iki 120 kilometrų per valandą, vandens temperatūros, spaudimo, degalų. Vairas apskritas, o jo viduryje apskritas signalo „pypsas“. Apskriti ir veidrodėliai šonuose, puošnūs žibintai ir į jaučio ragus panašūs kabliai priekyje.
Sodeliškių dvaro sodyba/ senovinės technikos muziejus
Sodeliškių g. 1 A, Sodelišlių kaimas, Biržų rajonas tel. (8-614) 02160
Muziejus veikia trečiadieniais – sekmadieniais 10 – 17 val., vasaros sezonu iki 19 val. Bilieto kaina – 4 eurai, vaikams ir neįgaliems – 2 eurai.
„Duonos kelio“ programos ekskursijos kaina – 4 eurai, su duonos kepimu – 5 eurai, su šaltais užkandžiais – 13 eurų, su elnienos kepsniais – 23 eurai.
