Kovas – laikas, krypstantis į tikrąjį pavasarį, kuomet paukščiai, paukšteliai iš šiltųjų kraštų pulkais, kapomis ir net šimtinėmis krypuodami, girgždėdami savo balsais, tėviškei giedoti pasiilgusiais, parskrenda. Kasdien naujų atsiranda, pradžiugina kiekvienas savo balsu, sparnų plazdėjimu ar grožiu amžinuoju žemės jaunystę skelbia…
Vyturys visai anksti – jau prieš Užgavėnes skardeno virš dirvonų, beveik tuo pat metu pempės klykauti ėmė ir paūkavusiose tolumose sklaidėsi gervių klyksmas. Kasdien susitinkantys žmoneliai vis su naujienomis – jau mačiau, jau girdėjau, šiemet anksčiau…
O aš mačiau didžiulį gulbių pulką, karališkų paukščių daugybę, kurie kaip tie stebuklinės, jaudinančiai laimingos pasakos broliai, sparnais suūžavę, tiesiog ant Alaušo ežero ledo, prie Svėdasų miestelio, prieš pat bažnyčios bokštus nusileido…
Kaip į šviesųjį pavasario oro uostą nutūpė. Tikriausias pavasario susirinkimas – gal tarėsi, kaip gyvensią, kuriai porai šiame ežere pasilikti, kurioms toliau namų ieškoti keliauti. O gal jos magiškus ženklus ledo šviesoje piešė, kad tik greičiau iš sąstingio ežeras išsivaduotų ir džiaugsmingai banguoti, saulėje „svidenti“ imtų. O gal net demonstravo nuolat besikeičiančias savo madas, savo eleganciją ar tiesiog sportuoti, mankštintis sparnus ir kojas kilojant ar linijinių šokių pašokti suskrido.. O gal tai profesionalusis gulbių baletas – „Gulbių ežeras“.
Porelė, matyt, jau čia gyventi išrinktųjų, du gražuoliai paukščiai, į atitirpusią protaką įslydo ir iki pat kranto, iki manęs atplaukė. Gal pasisveikinti, gal kokio gardėsio prašyti, tik nieko vėjų išpūstoje kišenėje neturėjau. Tačiau nieko baisaus – mes dar susitiksime, nes, matyt, ta porelė vienintelė mūsų Alauše gyventi ir pasiliko.
O ledo išblaškyti ryžtingiems didžiakojams stipruoliams gulbinams nepavyko. Ir tik tuomet, kai ant buvusios pieninės kamino suplasnojo gandras, kuris atnešė kielę, tuomet ir Alaušas visu skaidriuoju grožiu subangavo.
Greitai ir baubliai sugrįš, babsės, ūkaus savo mistiškais balsais.
