Devintą dešimtį bebaigiantis aludaris Julikas Simonaitis.
Šeštadienį, gegužės 23 dieną, Andrioniškyje, didžiausia aukštaičių švente laikomų Sekminių išvakarėse, kaip jau įprasta, vyko jau vienuoliktoji metinė aludarių ir alaus mylėtojų bei lietuviškų tradicijų puoselėtojų šventė – Sambariai.
Šioje šventėje senieji dievai ir dievaičiai garbinti, nuoširdžiai dainuota, širdingai alus gerta, bičiuliautasi.


Šventės palapinė iki vidurdienio prisipildė įvairių tūrių ir formų statinaitėmis su putotu naminiu alučiu. Pasvalietišku, biržietišku, kupiškėnišku, anykštietišku, rokiškietišku ir kitų kraštų alučiu. Tas gi visokiausias – keptinis, akmeninis, su kmynais, su dilgelėmis ir dar daug daug.
Pradžioje iš daugelio statinaičių alus liejosi balta, gyvai putojančia putele. Aukštaičiuose tokios putelės ir mažiems vaikams paragauti duodavo: apetitas geresnis, geriau miegos, visokie vaikiški kirminai ir visokios mažylių ligos mažiau kibs. Ir suaugusiems alus, manyta, tik į sveikatą.
Vienas kitą užgerdami, magišką „Būk sva“ kartodami, ragavome po pirmą bokalą.
Tuoj po vidurdienio šventės organizatorius Vykintas Motuza brolius aludarius į apeiginį ratą sukvietė. Pirmiausia dainą apie stebuklingą mieželio grūdą bei iš jo gimstantį alutį, daugybę posmų, išdainavo. Ragutį, Perkūną ir kitus senovės dievaičius garbino, mūsų protėviams dėkojo už dovanotą aludarystės, alaus gėrimo tradiciją, prisiekė ją puoselėti, saugoti ir ateities kartoms perduoti. Visi ratu sustoję po gurkšnį alučio iš didžiulio apeiginio kaušo iš švento medžio išskobto, ragavo, visiems susirinkusiems valio šaukė.
Garbinga tarptautinė komisija, joje darbavosi ir alaus žinovas Lukas Provažnik iš Čekijos bei visiems žinomas gurmanas dr. Rimvydas Laužikas, užstalėje susėdusi alutį ragavo, pasakos apie kiekvieno aludario gėrimą klausėsi ir šių metų Sambarių aludarių aludariu išrinko anykštėną Algirdą Laskauską iš Bičionių kaimo.
Aludarystės pasaulio legenda, daugelio mokytoju vadinamas Julikas Simonaitis iš Joniškėlio su didžia meile apie alų kalbėjo. Juk alus tai ir bičiulystė, ir taiki kaimynystė.
Puikiausiai nusiteikęs ypatingai produktyvus aludaris Valdas Alekna nuo Subačiaus, vietinis aludaris Valdas Baltakys iš Pirmaliūnio kaimo šalia Andrioniškio, iš Duokiškio parapijos atvykęs Henrikas Mickūnas, dar tik pradedantis aludaris, krašto istorijos tyrinėtojas, tautinis žygeivis Algimantas Stalilionis iš Pumpėnų. Ir šiemet dalyvavo simpatingas, charizmatiškas latvis Janis Malkevič iš Latgalos.
Dr. R. Laužikas skaitė paskaitą apie salyklo naudojimą maisto gaminime.
Šventėje ypatingi gurmanai galėjo kepto salyklo paragauti ir jį miežiniu alučiu užgerti. Nors stalai nuo gardžiausių valgių lūžo: įvairiausi sūriai, kelių rūšių rūkytos žuvies piramidės, karališkoji lašiša, įvairi mėsa, čia pat čirškinami gardėsiai, dar šiltos, ką tik iš krosnies ištrauktos ir iš Molėtų atvežtos paukštyčių formų bandelės.
Veikiai žmonės tiek įsilinksmino, kad ėmė dainuoti, ratelius eiti, suktis poromis. Grojo iš festivalio „Kilkim žaibu“ pažįstamos tautinės muzikos grupės „Tankuojis“ muzikantai.
Šventės aludaris, šį kartą kupiškėnas Artūras Alekna, meistro Valdo sūnus, su pagalbininkais, ėmėsi Sambarių alaus gamybos. Sumalė salyklą, nors sunkiai kaito vanduo, susaldė misą, ištekino per trikojį alų ir mielėmis uždavė rūgti. Truputį nusivėlino ir šilumos pritrūko, tad koštuvės įvyko tik pirmadienį – kiek vėliau nei įprasta.
V. Motuzas pažymėjo, kad Sambariuose dalyvavo per trisdešimties aludarių, pasidžiaugė, jog dalyvių vis daugėja, bendrija plečiasi, auga. Atsiranda vis daugiau bičiulių, norinčių dalyvauti ypatingoje tautinėje šventėje, išmoksta dalytis, ir dalytis iš širdies.























Kam reikia iš viso rašyti apie tokias šventes, propaguoti, reklamuoti alų ir aludarius? Ir taip Lietuva jau yra pijokų šalis. Gal dar pradėsim rašyti ir apie samagono varytojų šventes?
Trūksta inf.; ne šventas vanduo,kodėl nieks neparašo kokia kaina už 0,5ltr. ar 1 ltr. ?
Jei tavo tikslas prisigerti, ši šventė ne tau.
Eik pardon ir nusipirk bambali.