Amžinas galvos skausmas – medžiai (Rievės. 2024 10 25)

Kirsti ar nekirsti, leisti ar neleisti? Klausimas, vis skaldantis visuomenę ir neduodantis ramybės anykštėnams. Kalbu apie medžių garbintojus, nekentėjus bei abejinguosius.

Kiekvieną kartą, pasirodžius žiniai apie ketinamą šalinti medį ar jau pašalintą, kyla šaršalas: „Kam to reikėjo? Juk medis – visiškai sveikas“, – sako vienas. „Pagaliau! Kartą šaka vos neapgadino mano automobilio“, – džiaugiasi kitas. Vienas apglėbęs laiko bebaigiantį nupūti medį, kitas prašo nupjauti šalia trobos augantį sveikiausią gražuolį. Medžių mylėtojai neretai vadinami „priplaukusiais“, o nekentėjai – beširdžiais.
Tad ar įmanoma rasti aukso vidurį – kad ir gamta būtų išsaugota, ir žmogus patenkintas?

Viena labiausiai įsiminusių protesto akcijų – berods prieš dvejus metus vykęs gyventojų susirinkimas šalia Anykščių koplyčios, kur aktyvistai įrodinėjo, jog jokio medžio toje teritorijoje pjauti negalima, o valdžia gynėsi, kad ir nepjaus, nes senasis projektas buvo sugalvotas „anos valdžios“.
Štai čia puikiai atsispindėjo tieji entuziastai ir „nekentėjai“, nes pirmieji kryžiumi gulė po kiekvienu medžiu, o antrieji prašė bent tą, beveik kieme augantį, pašalinti, nes šakos ant stogo krenta… Buvo įdomu stebėti diskusiją, gerb. Kęstučio Tubio demonstruojamas lotynų kalbos ir arboristikos žinias, ir save iš šalies, nes taip ir neatradau, kurioje pusėje esu.

Tarytum turėčiau būti iš tų „priplaukusių“, nes jau genuose įrašyta, kad kitaip nebus – nuo vaikystės meilė gamtai buvo skiepyta tėtės ir už laužomas medžio šakas būtume gavę velnių kaip reikiant. Tačiau, išgirdusi beviltišką moters prašymą turėti teisę į nesugadintą turtą, nejučiomis stojau jos pusėn…
Tuomet visus medžius prie Koplyčios pavyko išsaugoti, nors, pasak vyriausiosios architektės Daivos Gasiūnienės, buvo numatyta pašalinti keturis, kaip nelabai geros būklės. Laimei ar nelaimei, du iš tų keturių nuvirto patys. Atrodo, kad ne ant stogo.
Arba kilęs didelis pasipiktinimas dėl praėjusiais metais šalia Anykščių kultūros centro pašalinto gluosnio – nebebus pavėsio, centro puošmenos, kur pasislėpsime nuo saulės kaitros?

Kai visa pikta paskambinau į Komunalinį ūkį pasiteirauti, kodėl šitaip niekšiškai elgiamasi su Anykščių medžiais, išgirdau atsakymą, jog šis vargšelis – visiškai išpuvusiu kamienu ir tik laiko klausimas, kada būtų griuvęs kad ir ant mūsų vaikų… Taip pat ir dėl Svėdasuose visai neseniai pašalintų poros medžių seniūnas Saulius Rasalas vienų buvo giriamas, kitų – puolamas. Seniūnas „Anykštai“ atsakęs, kad medžius saugantis ir mylintis, visuomet kovojantis dėl žalio rūbo, tačiau anie medžiai jau buvę pavojingi ir galėjo bet kada ant kelio nuvirsti.
Štai ir vėl dviprasmybė.

Porą gluosnių, kurie buvo pasmerkti nupjauti, šalia naujosios „Maximos“ pavyko išsaugoti, ir, galima sakyti, vieno asmens dėka – iniciatyviosios anykštėnės Evelinos. Ši teigė mynusi savivaldybės slenksčius ilgai ir nuobodžiai, prašiusi gluosnių nepjauti iš pradžių pati, o paskui ir parašus rinko, ir vaikų piešinius (kuriuose – medžiai) statybų aikštelėje ant tvoros kabino. Jos balsas buvo išgirstas ir dabar šalia „Maximos“ svyra tieji gluosniai, iš tiesų puošiantys ir pagyvinantys teritoriją, nors kai kurie gamtininkai teigia, jog šie medžiai – menkaverčiai ir trumpaamžiai…

Karai kasmet, ypač – rudenį, vyksta ir dėl kapuose augančių medžių. Vieni keliauja į seniūnijas, savivaldybę ir metų metus prašo nupjauti šalia artimojo kapo ošiančią liepą ar didžiulę pušį, nes nespėja kapų tvarkyti – tai lapai, tai spygliai, tai šakelių vėjas pridraskė. Baiminamasi, kad lūžtančios šakos ar visas virtęs medis nesugadintų artimojo amžinojo poilsio vietos, nesudaužytų paminklo.

Kiti tuo tarpu džiaugiasi medžio pavėsiu ir jokios problemos jiems nei lapai, nei spygliai nekelia. Savivaldybės teigimu, šioje vietoje leidimų kirsti medžius į kairę ir į dešinę nedalina – pjaunami tik pavojingi, seni, sergantys medžiai, o lapai neturėtų būti didelė bėda.

Senoji valdžia, man asmeniškai labai gerai pažįstama, didžiavosi, kad esame kone vieninteliai šalyje, neleidę iššluoti pakelėse augančių medžių – iki šiol iš abiejų kelio pusių augantys didžiuliai medžiai tarsi tunelį padaro Zaviesiškio kaime, prie Kavarsko, link Utenos ir kitur. Ir čia vieni anykštėnai džiūgavo, o kiti tą valdžią keikė, nes juk audros metu medžiai lūžta, jų šakos gali apgadinti automobilius, sužaloti žmones. Nors po šiųmetinių audrų, turiu pasakyti, komunalininkai ir kelininkai daugiausia šalino pavienius išlaužytus medžius, o ne tuos, kurie pakelėse dar ir nuo pustymo apsaugo…

Manau, kad kaip ir visur, taip ir čia, reikia nepamesti sveiko proto. Gamta, medžiai, gėlės yra gražu, gerai, jauku, tačiau jei tai iš tiesų kelia grėsmę žmogaus gyvybei, verta permąstyti, ar tas medis toks vertingas. Galbūt nupjovus vieną pavojingą, kitoje vietoje galima pasodinti tris, kurie niekam jokio pavojaus nekels? Ir atvirkščiai – ar tikrai reikia pašalinti tą šimtametį ąžuolą, kuris trukdo kelininkams? Juk architektai, dizaineriai, projektuotojai tam ir reikalingi, kad atrastų tinkamiausią sprendimą.
Būkim už medžius, bet ir už žmones.