Antradienį, lapkričio 12 dieną, Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje buvo pristatytos dvi anykštėnės, Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės, pedagogės, visuomenininkės Irenos Andrukaitienės ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresniojo bibliotekininko ir Nemunėlio Radviliškio muziejaus „Šiaurinė santaka“ muziejininko, gido Evaldo Timuko knygos: „Savas tarp savų“ bei „Kelionė laiku. Nemunėlio Radviliškis nuotraukose (1973–1979) bei šio krašto sakralinio ir poetinio žodžio XIX–XXI amžiaus kūrėjų darbuose“.
„Prieš penkerius metus signatarė atvyko pas mane į Nemunėlio Radviliškio muziejų. Ji rinko medžiagą apie mūsų kraštietį, Signatarą Jokūbą Šerną. Gražia intencija darbavomės su Šernų gimine, norėjosi padaryti ir kažką bendra. Apie tai pagalvojome 2019 metų pabaigoje, kada ruošėmės minėti mūsų Vyskupo tremtinio, o po to – kardinolo Vincento Sladkevičiaus 100-ąsias gimimo metines.
Šovė mintis, kad šis Sladkevičiaus paminėjimas vyktų valstybiniu lygmeniu“, – kaip prasidėjo bendradarbiavimas su anykštėne I. Andrukaitiene, prisiminė biržietis E. Timukas.
„Signatarė man padėjo įamžinti Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas Nemunėlio Radviliškyje, parūpinome atminimo lentą iš Lietuvos genocido centro, ji surašė visą tekstą, kaip turėtų būti lentoje publikuojama informacija apie 1972 metų vasario 17 dienos įvykį, kuomet į Nemunėlio Radviliškį atvyko dabartinis kardinolas Sigitas Tamkevičius tartis dėl pogrindinio leidinio leidimo, platinimo.
Tuomet buvo kitas bendras mūsų projektas – įamžinti Biržų rajone žinomą šventą Lurdo vietą. Signatarė taip pat padėjo įamžinti, pagarsinti Juozo Tumo-Vaižganto šunelį Kauką – jam pastatėme atminimo ženklą jo 100-osioms, galima sakyti, gimimo metinėms“, – apie bendradarbiavimą su anykštėne Signatare I. Andrukaitiene pasakojo E. Timukas, pristatydamas ir knygą „Savas tarp savų“, kurioje – atsiminimai apie kardinolą V. Sladkevičių.
„Labai nustebino visuomenės, bažnyčios požiūris į pirmąjį XX-ajame amžiuje kardinolą. Keista, kad oficialus požiūris į Sladkevičių deklaruojamas visuomenėje ir bažnytinėje hierarchijoje. Ir žmonių atsiminimai. Tai – unikali autentika.
Gali būti pasakytas vienas sakinys, bet iš jo dvelkia Sladkevičiaus asmenybė. Kokią įtaką, kokį poveikį jis turėjo ten gyvenantiems žmonėms – tai nesuvokiamas dalykas. Ne veltui žmonės jį vadino „vyskupėlis mūsų“, – apie pažintį su V. Sladkevičiumi pasakojo I. Andrukaitienė, prisipažindama, jog po šių žmonių pasakojimų jaučiasi lyg pati asmeniškai būtų pažinojusi kardinolą.
I. Andrukaitienė taip pat papasakojo ir ypatingai žmonių atmintin įsirėžusius prisiminimus, kuomet jiems, dar vaikams esant, prasilenkdamas kardinolas nukeldavo kepurę. Šitaip jis besąlygiškai gerbė visus. Tačiau, autorių pastebėjimu, tiek valstybės, tiek bažnyčios nepelnytai pamirštas.
Taip pat autoriai pademonstravo ir asmeninių V. Sladkevičiaus daiktų nuotraukas, publikuojamas knygoje. I. Andrukaitienė akcentavo, jog šių nuotraukų autorius – į susitikimą atvykęs žymus anykštėnas fotografas Alfredas Motiejūnas – jam ji kone slapta vežusi kardinolo arnotą.
Kita I. Andrukaitienės ir E. Timuko knyga-albumas „Kelionė laiku“ yra pirmas tokio pobūdžio leidinys apie Nemunėlio Radviliškį. Knygos-albumo pagrindu tapo radviliškiečio fotografo entuziasto Petro Deglio jaunesniojo 1973–1979 metais darytų nuotraukų rinkinys, įamžinęs Nemunėlio Radviliškio urbanistinį peizažą ir miestelio apylinkių gamtos paveldo objektus.
Publikuojamas nuotraukas aktualizuoja radviliškiečių atsiminimai apie sovietinio laikmečio realybę, atgaivinantys nuotraukose matomų pastatų ar jų savininkų istorijas, perteikiantys to laikmečio miestelio atmosferą ar vedantys legendų ir padavimų takais prie šio krašto gamtos paminklų.
Knyga-albumas unikalus ir tuo, kad pirmą kartą skaitytojams atveriamas Nemunėlio Radviliškio krašto XIX–XXI amžiaus sakralinio bei poetinio žodžio kūrėjų darbų klodas. Tai sisteminė jų kūrybos apžvalga, atskleista signatarės I. Andrukaitienės straipsnyje „Liudyti gimtąjį kraštą“.
Abi knygos buvo išleistos asmeninėmis E. Timuko lėšomis, nes, pasak autorių, kad „kažkoks Sladkevičius ar kažkokia nuotraukų kolekcija pelnys komisijos dėmesį, kuri dalija kultūrinius pinigus, yra beviltiška“.
I. Andrukaitienė ir E. Timukas sakė, kad jau yra rengiama ir antroji knyga apie kardinolą V. Sladkevičių, nes nenori, jog surinkta informacija apie šį svarbų žmogų nugultų stalčiuose…