Ar kaimas ir vėl taps kurortu?

Nida Šulcienė

Kas sieja 12 kilometrų nuo Rokiškio miesto nutolusį Žiobiškio kaimą ir Anykščius? Kai dabar visur tik ir kalbama, kad bene didžiausias Anykščių prioritetas yra tapti kurortu, pasirodo, kad net neturėdamas oficialaus statuso prieš Antrąjį pasaulinį karą mažuoju kurortu buvo vadinamas Žiobiškis.
Kaip dabar gyvuoja šis mažas, tik truputį daugiau nei 200 gyventojų turintis kaimas, ar dar turi ambicijų atgimti kaip kurortas?

Nedidelį kaimelį iš vienos pusės supa Vengerinės ir Skardupio upės, iš kitos – Vengerinės miškas.
Manoma, kad nuo vietinio dvarininko Mikalojaus Žabos pavardės kilo ir kaimo pavadinimas. Iki 1611 metų šiam dvarininkui priklausė Vengerinės dvaras ir Žiobiškio kaimas.

Jau nuo pirmųjų žingsnių Žiobiškyje pajunti gaivų pušų kvapą, nejučia pagalvoji, kad jautiesi lyg kurorte atsidūręs. Ir neapsirinki. Gamtos teikiamą naudą sveikatai tarpukariu suprato Rokiškyje gyvenę žydai. Jie čia atvykdavo ilsėtis. Pasak išlikusių vietinių žiobiškiečių prisiminimų, atvykėliai tarp pušų pasikabindavo hamakus ir taip ilsėdavosi. O vietiniams iš to būdavo ir naudos: atvykėliams nuomodavo savo būstus. Kol nuomininkai ilsėdavosi, savininkai išsikeldavo gyventi į klėtis – ko nepadarysi dėl gero uždarbio. Čia poilsiautojai ne tik nuomodavosi kambarius, bet ir pirkdavo iš vietinių maistą: duoną, kiaušinius, kitus produktus. Visiems buvo gerai – vieni džiaugėsi, galėdami gerai pailsėti, o kiti – užsidirbti.

Žiobiškis žavi ne tik gamta, bet ir įspūdinga iš lauko akmenų ir plytų 1911 metais pastatyta bažnyčia. Ji jau antroji šiose kraštuose, nes pirmoji, medinė, pastatyta 1803 metais, kai buvo įkurta Žiobiškio parapija. Medinė bažnytėlė tapo ankšta, netilpo visi tikintieji, todėl ir iškilo nauja didelė Šv. Mykolo Arkangelo vardu tituluota bažnyčia.
„Šventas Baltramiejus šluoja visus Žiobiškio kiemus,“ – dabar juokauja vietiniai gyventojai, nes šie atlaidai iš visų Lietuvos kampelių ir užsienių namo sukviečia buvusius kaimelio gyventojus, jų vaikus, gimines. Prieš atlaidus kiekviename kieme išgirsi žoliapjovės gaudimą, pamatysi šeimininkes, ravinčias darželius, kiemą šluojančias. Jeigu paprastą sekmadienį per šv. Mišias bažnytėlėje dabar apsilanko iki 15 žmonių, tai Šv. Baltramiejaus atlaiduose susirenka iki kelių šimtų, o po atlaidų niekas neskuba skirstytis namo: smagu pasivaikščioti po miestelį, susitikti seniai matytus pažįstamus.

Prieš pat atlaidus apsilankius Žiobiškyje vyko pasirengimo darbai. Kaimo viduryje vyrai statė visų labai lauktą ir pagaliau už projektines lėšas turėsiančią iškilti lauko sceną. Jos labai trūko renginiams organizuoti, o dabar čia vyks pagrindinės kaimo šventės, ši vieta taps renginių traukos centru.

Nelengva vėl prisikviesti poilsiautojus, atgauti prieš beveik 100 metų turėtą vietinio kurorto vardą, bet žiobiškėnai labai stengiasi. Dabar atvykus į Žiobiškį jau nebereikės ieškoti kambario einant iš kiemo į kiemą. Nuo 1911 iki 2009 metų veikusioje mokykloje 2010 metais buvo įkurta Rokiškio jaunimo centro turistinė bazė. Vasarą čia skamba vaikų balsai, nes vyksta stovyklos. Jaukios, šviesios patalpos, vietos bendruomenės dėka įsirengtas stadionas.

Pagrindinė ašis, apie kurią sukasi kaimo gyvenimas, – bendruomenė ir jos pirmininkė Aušra Kežutienė. Pasak jos, smagu, kad čia gyventi atvyksta jaunos šeimos. „Labai tikimės, kad kaimas pamažu atsigaus, vis dažniau skambės kiemuose vaikiškas klegesys, – sakė pašnekovė. – Žmonės čia labai draugiški. Jeigu ko reikia, tik žinok, kur kreiptis, ko paprašyti, ir tikrai pagelbės.“

Kad čia laukiami poilsiautojai, rodo ir vietinių žmonių noras bendrauti, parodyti, ką turi geriausia. Jau daugiau kaip dešimtmetį savo gyvavimą skaičiuojantis „Vengerynės“ folkloro ansamblis yra parengęs programą, kurioje pristato kaimo istoriją, pasakojimus ir legendas apie Žiobiškio apylinkes. Smagu klausytis rokiškėniška šnekta pasakojamų istorijų, dainuoti liaudies dainas.

Išvykstant ne kartą kirbėjo mintis, kad yra vilties, jog kažkada vėl ilsėtis čia atvyks ne tik rokiškėnai, bet ir kitų Lietuvos miestų poilsiautojai.