Beveik iš dienoraščio: apie vidinę laisvę, ramybę ir adventą

Nenumaldomai artėja advento metas. Kaip kunigas ir dar tikintis kunigas, turėčiau bent dėl sąžinės ramybės ir pareigos jausmo pamokslauti, moralizuoti ar bent rašyti apie adventą, kurio metu laukiamas „kažkoks“ Dievo Sūnus. Rašau „kažkoks“ nes nukrikščionėjusios, bet dar katalikais apsimetančios visuomenės sentimentuose Dievo Sūnus jau beveik patalpintas kažkur senienų muziejaus ekspozicijos lentynoje, dar bandant laviruoti tarp tikrovės agonijos ir dirbtinio intelekto diktatūros. Gal dabar išsireiškiau ne kiek mandriau negu Pirmoji Ponia iš S. Daukanto aikštės rūmų, bet tikiuosi, kad suprantamai, tik gal nepatogiai.
O ir tikro advento Lietuvoje nebėra, kaip to advento nebėra ten, kur viską bandoma parduoti, net ir „kūčiukus“, į kurių tešlą nesivaržoma įdėti… kiaulės taukų: vis tiek kažkas pirks. Svarbu suvaidinti tradiciją ir jos laikymąsi. Juk kaip gi būsi kitoks negu daugumas? Štai čia ir norisi savęs ir kitų paklausti: „Kiek mumyse dar liko vidinės laisvės ir laisvės bei noro būti savimi?“ Manau, kad dar tikrojo advento likučiuose yra žmonių, kuriems svarbu ne ką sako ar diktuoja minia ar banda bei jų abiejų mados, bet kiekvieno širdis, vidinis pasaulis. Kažkada, vieno pokalbio metu pasakiau vienai savo draugei, kad tikros asmenybės ir tie, kurie rizikuoja plaukti prieš srovę, yra pasmerkti (ar save pasmerkia) vienatvei.

Keistas dalykas: gyveni tarp žmonių, gyveni su žmonėmis, bet visą laiką jautiesi vienišu. Tačiau kartu ir nepriklausomu nuo kitų ir kitų nuomonių. Žinoma, kažkas labai aršiai bando lįsti į tavo gyvenimą, kėsintis į tavo vidinę laisvę ar bent drumsti tavo ramybę, nes kažkam baisiai pikta, kad tu esi ramus ir laisvas. Prisipažinsiu, kad savęs nelaikau asmenybe, kuria kiti turi žavėtis ar net sekti. Juk tada pavirsčiau stabu. O stabų ir be manęs yra pilnas pasaulis. Tačiau visą gyvenimą lyg kažkas mane skatino plaukti prieš srovę ir protestuoti prieš dvasinę tuštumą ir minios dvasią.

Žinoma, niekada tuose savo protestuose nenaudojau prievartos, gal tik vis bandydavau ir iki šiolei bandau gintis. Bet kam tie vos ne išpažintis ar konsultacijos pas psichologą imitavimai? Visai ne! Tik perspėjimas kitiems, kad asmeninė laisvė ir vidinė ramybė yra sunkios, gal net viso gyvenimo kovos pasiekimas, kurio negalima šiaip sau kažkam atiduoti kaip pralaimėjimą ar pasidavimą. Nežinau, kiek vietiniai mūsų žmonės yra girdėję ar net matę legendinę „Vilniaus Rožytę“ – Vidą Gumbytę, deja, iš šio pasaulio iškeliavusią 2021 metų rugsėjo pradžioje. Ši moteris man iki šiolei buvo ir tebėra kaip asmeninės laisvės ir ramybės ikona, nors daugumas į ją žiūrėjo kaip į egzotiškai atrodančią keistuolę, klajojančią po Vilniaus senamiesčio gatves. „Rožytė“ visada buvo savimi, turėjo savo nepaprastai savitą pasaulį ir jo filosofiją. O jos paslaptinga šypsena ir švelnus balsas bei visa laikysena galėjo nuraminti kiekvieną, kas tik bandydavo su ja pabendrauti. Kažkada ir aš ją užkalbinau. Tiksliau, gal pirma tai padarė ji. Mandagiai paprašė „smulkiųjų“. Gavusi daugiau negu prašė, „Rožytė“ padėkojo taip gražiai, kad tą dieną buvusi mano bloga nuotaika prasisklaidė kaip didelis audros debesis, iš kurio pasirodė šiluma, nuraminanti, ir tarsi padedanti į visokias problemas numoti ranka, nes „rytoj tikrai bus geriau“.
Dieve, o kad tokių žmonių būtų daugiau kaip „Rožytė“! Tada pasaulis gal bent truputį mažiau gražias gyvenimo spalvas taškytų purvais.

Nelengva būti savimi, jei bijoma kitų nuomonės ar bijoma atsidurti socialumo gete. Tačiau praradus savo vidinę laisvę ar ramybę galima tapti vergu, priverstu per didžiąsias šventes giedoti himnus apie vienybę, meilę ir apie kitas visokias vertybes, dažnai sustingusias tik teorijų žodžiuose ar melodijų natose. Tokioje situacijoje gali atsidurti ir žmogus, giedantis Lietuvos Respublikos himną. Lūpos gieda, o siela vergauja. Kiek tokių gyvena dabartinėje visuomenėje? Gaila, niekas tokios statistikos nepateikia. O aš vis klausiu: kas gali man uždrausti pasakyti savo nuomonę kad ir apie karą Ukrainoje ar apie Lietuvos persaldintą pagalbą ukrainiečiams? Arba ką tikrai galvoju apie dabartinę Katalikų Bažnyčią ir apie jos ateitį? Ką tikrai galvoju, ką manau apie tuos, kurie praveria bažnyčių duris? Daugumas atsakymų gali būti tarsi pasirašyti nuosprendžiai. Tai gal bijau? Ne! Tik kam visa tai pasakyti? Ar miniai? Ar jos „dukrai“ – bandai? Tai lygiai tas pats, kad viską, kas tavyje yra nuoširdu ir tikra, sakytum sienai, tuštumai. Tada belieka bendrauti su tais, kurie dar tavim pasitiki, tave moka ne tik girdėti, bet ir klausytis. O tokių liko nedaug. Bet dar liko.
Gal todėl dar vis pavyksta kaskart nugalėti didelę pagundą viską mesti ir išvažiuoti, pabėgti kur nors, į kokią pietų šalies salą, kur yra jūra, medžiai, plotelis žemės pasisodinti daržui, ramybė bei laisvė. Bet vis dar pasilieku su tais, kuriuos tebeturiu kaip savuosius, o jie mane. Tai ir yra mano tikroji Lietuva. Kita jos dalis man visiškai svetima. O vis greičiau bėgantys gyvenimo metai, kaip pastebiu, vis labiau užgrūdina nepasiduoti tiems, kas bando mokyti, kaip tu turi gyventi, kaip turi kalbėti ar net kvėpuoti. Jei tam viskam pasipriešini – tai tampi nepatogiu, nenuolankiu, gal dar net asocialiu. Dabar tokių „mokytojų“ ir nurodinėtojų tiek daug, kad net nuo to viso kiekio ima dusinti. Bet nepasiduodi. O ausyse tarsi padrąsinimas suskamba garsaus teologo, vienuolio Tomo Mertono žodžiai ir balsas: „Būti šventam – reiškia būti savimi“. Pasirodo, kad toks šventumas ir man pasiekiamas! Žinoma, jei būsiu ir toliau savimi. Šiokia tokia paguoda ir viltis dar lieka, kad po mirties į pragarą nepateksiu. Nors kaži ar velniams ten būtų reikalingas klebonėlis–vegetaras. Nebent dėl pragariškos įvairovės.

Pasigendu tikro advento – ano, kuris buvo vaikystėje: „tarybinio“, bet tikro, nes toks jis buvo daugumos paprastų žmonių tyliojoje kasdienybėje, ypač miesteliuose ir kaimuose. Gal tik tą tylą sudrumsdavo mūsų vaikiški, džiaugsmingi balsai gavus Kalėdomis ir Naujaisiais metais kvepiantį apelsiną. Paskui, kai jo jau nebelikdavo, dar ilgai uostydavome savo rankų pirštus, tarsi norėdami kuo ilgiau pajausti tą nedidelį, bet be galo nuoširdų džiaugsmo aromatą, dvelkiantį tikro adventinio laukimo ir ramybės dvasia. Svarbiausia vidinės ramybės, kurios dabar vis labiau trūksta. O gal nebereikia? Juk „visagalis“ dirbtinis intelektas ir tą ramybę spalvingai ir tikroviškai sukurs. Tik ar tai bus mūsų vidinė ramybė ir tikroji mūsų vidinė laisvė? Kaži… O aš ir vėl prisiminiau, kad jau nebe pirmą kartą užsimenu apie adventinį vaikystės apelsiną. Gal todėl, kad tie prisiminimai stipriai suaugo su ilgesiu viso to, ko dabar taip stipriai trūksta.