Lankantis ar poilsiaujant prie Rubikių ežero, verta užsukti ir į Burbiškį, kuriame išlikęs XVII a. pabaigoje statytas vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblis bei XIX a. įkurtas angliško planavimo beveik 5 ha ploto parkas, kurį juosia Anykštos upė. Parke augo apie 50-ties vietinių ir introdukuotų rūšių medžiai ir krūmai, iš kurių įspūdingiausi išlikę europiniais ir sibiriniai maumedžiai, veimutinė ir kedrinė pušys, kvapnūs balzaminiai kėniai, kedrai, riešutmedžiai ir kt.
Burbiškis minimas kaip Vilniaus universiteto arba Vilniaus Akademijos, kurią tuomet globojo Jėzuitų ordinas, valda. Venclovavičiams atiteko XIX a. pradžioje.
Rūmai stovi aukščiausioje parko vietoje, piečiau yra oficina ir tvartas.
Burbiškio dvaras su kaimu XVII a. ir XVIII a. pr. priklausė Vilniaus universitetui, XVIII a. pab. – Minsko seniūnui. XIX a. sodybą valdė Venclovavičiai. Jie 1853 m. pasistatydino rūmus, įveisė parką. Pasak vietos gyventojų, dvarininko žmona buvusi prancūzė ir statyboms bei parko tvarkymui pasikvietusi architektą prancūzą. Tačiau ansamblio stilistika panaši į daugelį XIX a. vidurio Lietuvos dvarų. 1933 m. sodybą nupirko kunigas Zabiela. Rūmų šiaurės rytinėje dalyje jis įrengė bažnyčią ir kleboniją, o vakarinė pusė atiteko pradinei mokyklai. 1954 m. bažnyčia išsikėlė, o rūmai paskirti septynmetei mokyklai.
Rūmai ilgo stačiakampio plano, su iškyšomis visose pusėse. Vidurinė dalis pusantro, šoniniai rizalitai – 2 aukštų. Kompozicija išskaidyta. Vidurinė dalis pailga, su ryškiai į priekį išsikišančiu portiku. Abipus jos – simetriški šoniniai rizalitai. Jie siauresni, trečdaliu aukštesni už portiko frontoną. Asimetrijos teikia dviaukštis pietvakarinio rizalito prieangis. Rūmų cokolis labai žemas. Sienos plytų mūro, tinkuotos, baltai dažytos. Stogas dengtas skarda.
Rūmų architektūroje vyrauja provincialumo turintis ampyras ir romantizmui būdingas laisvai interpretuotas orderis su neogotikos elementais. Pagrindinis fasadas simetriškas, jo portikas primena triumfo arką. Masyvūs stačiakampiai stulpai remia tris pusapskrites arkas, virš jų tiesiai platus antablementas su lėkštu frontonu. XIX a. viduriui būdingos metalo detalės. Romantizmo stilistinių formų įvairovė ypač akivaizdi šoniniuose fasaduose.
Interjere esančios krosnys pastatytos XIX a. viduryje. Jos yra klasėse. Apmūrytos kokliais su reljefiniu dekoru. Ampyro stiliaus su pakura už sienos. Krosnys sudaro 2 kompozicines grupes. Židiniai yra XIX a. pabaigos su XX a. pr. ketaus puošyba. Židiniai vienodi, stačiakampiai, istorizmo laikotarpio, tačiau turi ampyro ir moderno bruožų. Židinių dūmų kanalas įrengtas sienoje. Židiniai paprastos kompozicijos, harmoningų proporcijų, dekoratyvūs.
Dvaro parkas peizažinis, apie 5 ha ploto. Pastatai jame išdėstyti laisvai. Svarbus parko komponentas yra Anykšta, tekanti giliame, medžiais apaugusiame slėnyje. Reprezentacinė geltonųjų karaganų alėja prie rūmų pagrindinio fasado ir pusapskričio parterio. Pietvakariuose yra dar viena alėja. Didelėje lygioje vietoje vaizdingais guotais išdėstyti nesikartojantys medžių ir krūmų deriniai. Jie kontrastuoja formomis, spalvomis, augimo savybėmis. Aukštų medžių grupės kaitaliojasi su žemais želdiniai. Yra ir didelių pavienių ąžuolų, eglių. Iš viso – 30 medžių ir krūmų rūšių. Vejoje būta gėlynų.
Burbiškio dvaras yra mišraus tipo, įkurtas XIX a. viduryje. Parko kompozicijos centre yra rūmai. Anykštos upelio čiurlenantis vanduo suteikia parkui gyvybės. Burbiškio dvaras yra dviejų dalių. Pietinėje, mažesniojoje, dalyje stūkso vienaaukštis pastatas, rūmų link veda trys alėjos. Didesnioji, šiaurinė, parko dalis yra peizažinio stiliaus. Dvaro parke auga liepos, skroblai, klevai, beržai, uosiai, ąžuolai. Yra ir ne mūsų krašto medžių: vakarinė tuja, sibirinis maumedis, balzaminis kėnis, pilkasis riešutmedis, kanadinis klevas, kedrinė ir veimutinė pušys. Parkas didžiuojasi galingais ąžuolais.
