Bus pertvarkomos ar šalinamos devynios užtvankos

Užtvankos – skausminga Lietuvos ekologinė problema, stabdanti natūralius upių procesus ir kenkianti ekosistemoms. Išlaisvinus upes, į jas grįžta gyvybė – migruojančios žuvys ir pamažu atsikuriančios gamtinės ekosistemos. Tokių gerųjų pavyzdžių, kai pašalinus dirbtines kliūtis upės atgauna savo natūralią tėkmę, Lietuvoje netrukus bus dar daugiau – skirtas finansavimas probleminių užtvankų pašalinimui ar pertvarkymui.  

Keturis metus truksiančiam upių vientisumo atkūrimo ir užtvankų pertvarkymo projektui skiriama 5,3 mln. eurų ES lėšų. Projektą įgyvendinanti Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), atsižvelgdama į Aplinkos ministerijos atliktą užtvankų studiją bei savivaldybių poreikius, atliko išsamų vertinimą bei atrinko 9 užtvankas Lietuvoje, kurios bus pertvarkomos ar demontuojamos. 

„Šiuo projektu siekiame atkurti upių ekologinį vientisumą ir sukurti palankias sąlygas saugomoms rūšims. Pokyčių laukiančios užtvankos pasirinktos ne atsitiktinai, patvenktos upės patenka į „Natura 2000“ teritorijas bei yra svarbios saugomų rūšių populiacijų palaikymui. Džiaugiamės, kad po intensyvaus pasiruošimo, projektas sėkmingai startuoja ir jau greitai dar daugiau upių Lietuvoje bus išlaisvintos nuo neigiamą poveikį aplinkai darančių kliūčių“, – sako APVA Aplinkosaugos departamento direktorius Artūras Pužas.  

Pertvarkyti ar demontuoti planuojama vienas problematiškiausių užtvankų Lietuvoje – Anykščių miesto, Žažumbrio, Cesarsko malūno, Kudirkos Naumiesčio, Spenglos, Greiželio, Padubysio malūno, Alaušo ir Satarečiaus užtvankas.  

Atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose miestuose, pavyzdžiui Anykščiuose, užtvankos yra tapusios neatsiejama miesto kraštovaizdžio dalimi, svarbiu vietos bendruomenės centru ir mėgstama vieta rekreacijai bei laisvalaikiui, prieš imantis pokyčių itin svarbu išgirsti vietos bendruomenes. Dėl šių priežasčių, prieš rengiant užtvankos pertvarkymo techninius sprendinius bus vykdoma projekto viešinimo kampanija, organizuojami susitikimai su bendruomenėmis bei vietos gyventojais. 

Užtvankų daroma žala – ne tik mažėjantis žuvų kiekis ir įvairovė 

Bene svarbiausia užtvankos, nepaisant jos būklės, keliama problema yra kardinalus upės ekosistemos pakeitimas – iš upės ji virsta tvenkiniu. Užtvankos keičia upės vandens tėkmę, taip užkirsdamos žuvų migracijos kelius bei blokuodamos maistinių medžiagų ir sedimentų, nuolaužų transportavimą.  

Užtvenkus upę suprastėja jos vandens būklė, kaupiasi teršalai ir nuosėdos, nyksta tam tikros buveinės. Užtvankos gali paskatinti ir upės vandens temperatūros kilimą, kinta gylis, upės tėkmės greitis. Natūraliai migruojančios žuvys, susidūrusios su užtvanka, praranda savo migracijos kelią ir nustoja neršti. Pavyzdžiui, per kiek daugiau nei 50 metų Lietuvoje išnyko net 2/3 lašišų populiacijos, o Europoje užtvankų sukuriami barjerai paveikė 55-60% gėlavandenių žuvų išteklių. 

Sėkmės pavyzdys Salantuose: sugrįžo neršti nėgės 

Nors daugybė apleistų ir griūvančių užtvankų tebekelia grėsmę mūsų aplinkai, Lietuvoje jau turime ir sėkmingų upių išlaisvinimo projektų. Vienas iš tokių – Salantuose. Čia buvusios užtvankos pašalinimas ir Salanto upės vagos atkūrimas 2023 m. pripažinti tarp penkių geriausių užtvankų demontavimo projektų Europoje. Tai didžiausias Lietuvoje iki šiol įgyvendintas užtvankos šalinimo projektas, atlaisvinęs migracijos kelius saugomoms žuvų rūšims. 

2022 m. baigtų darbų metu buvo demontuota šios užtvankos vandens pralaida, atkurta Salanto upės vaga, įrengiant dirbtines nerštavietes bei šlapynę, apsaugančią Salanto upę nuo atsitiktinės taršos. Taip pat išvalytas Salanto upės ruožas, esantis žemiau užtvankos, Salantų mieste esančio tvenkinio teritorija rekultivuota ir natūralizuota. Demontavus užtvanką upės aukštupyje pastebėtos upinės nėgės, kurių, esant statiniui, ten nėra buvę. 

Aplinkos projektų valdymo agentūros informacija