Dabarties nėra

Spalio 2-ąją Anykščių Istorijų dvarelyje poetė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, gyvenanti Glazge (Škotija), pristatė poezijos rinkinį „Mėlynų naktų vieškeliai“.

R. Mikulėnaitė-Jonuškienė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, „Mėlynų naktų vieškeliai“ – jos šeštasis poezijos rinkinys. Iki 2006-ųjų poetė dirbo Utenos rajono laikraščio „Utenis“ korespondente.

„Vieną naktį atvažiavau, kitą dieną pradėjau darbą senelių slaugos namuose. Iš pradžių buvo nelengva. Kokių dešimt metų aš apie tai nekalbėjau, absoliučiai niekam nieko nepasakojau. <…> Buvo mėnesių, kai dirbau po vieną laisvą dieną turėdama, pamainos po 12 valandų. 20 metų dirbu toje pačioje vietoje su žmonėmis, sergančiais senatvine silpnaprotyste. Gyvenimas yra tai, ko negali atidėti rytdienai, nes niekas nežino, kas gali atsitikti rytoj, kai tu nepažįsti savo artimiausių, savo vaikų, nežinai, kas tu esi, užmiršti, tu valgei ar nevalgei…“ – Anykščiuose kalbėjo poetė apie tai, kaip prasidėjo jos gyvenimas emigracijoje.

R. Mikulėnaitė-Jonuškienė ir dabar dirba Glazge, senelių slaugos namuose, tačiau dabar ji pasakojo dirbanti mažai ir pripratusi prie emigrantės dalios.
„Kai pradėjau ten dirbti, atrodė žemiau nebėra kur, nes ten slaugytoju gali įsidarbinti bet kas, jeigu nėra kriminalinio įrašo. Tiesiog gali ateiti iš gatvės ir dirbti. Buvo tikrai labai sunku, negaliu apsakyti, per tą miestą reikėjo pervažiuoti 3 ar 4 autobusais. Pusantro mėnesio gyvenau kituose slaugos namuose, svečių kambaryje. Paskui susiorientavau, kaip tais autobusais atvažiuoti“, – apie emigracijos pradžią kalbėjo iš Klovinių kaimo Utenos rajone kilusi poetė.

Vaikystės pusnys ištirpo.
Keliai žolėmis užužėlė.
Prie Kūčių stalo susėda
Per pusę – žmonės ir vėlės.

Per pusę mylėta ir būta.
Per pusę – strėlės rytojui.
Užmiega senstantis angelas,
Sparnais apsiklojęs kojas.

Ir gimsta iš naujo Viešpats,
Karaliai vargetom virsta.
Ir mąžta metų kuodelis
Tarp mirusios motinos pirštų.

Meilė

Tai yra visa,
Kas nenuspėjama,
Nenusakoma
Ir nematoma –
Pirštuose sąlantys metai,
Suklupusio angelo ašara,
O gal vanduo iš aukštai.
Tai yra visa,
Kas nenuspėjama,
Nenusakoma
Ir nematoma.
Bučiuodamas užsimerki.
Verkdamas užsimerki.
Svajodamas užsimerki. –
Ir pats savęs
Niekada nematai.
(Iš eilėraščių ciklo „Meilė“)

Ji sakė, kad prieš emigraciją pažįstami patarė nepasitikėti indais, musulmonais, juodaodžiais, neva visi jie vagys ir apgavikai. „Pirmiausia susidraugavau su tais žmonėmis, su kuriais man liepė nedraugauti. Seselė iš Pietų Afrikos padėjo rasti butą, indė išaiškino, kaip nusipirkti bilietus, kaip pasipildyti telefoną“, – pasakojo R. Mikulėnaitė-Jonuškienė.

„Kaip mano tėvas sakydavo: „Žmogus gimsta ir Dievas jam išsiunčia pakvietimą, kad reikės grįžti. Tik niekada nežinai, kada tau jį įteiks. Aš pagalvojau, jog jeigu dar negaunu pakvietimo, tai reikia gyventi“, – dėstė viešnia, kuri tvirtino, jog stengiasi nieko neatidėlioti kitai dienai.

Uteniškė kalbėjo, kad Glazge ją gąsdino ir stebino lapės, kurių šiame mieste labai daug. „Mažo miestelio moteris kvailesnė už didelio miesto lapę. Naktį atrodo, lyg maži vaikai rėkia tokiais čaižiais balsais. Ir šiaip išėjęs gali susitikti. Eini. Iš priekio ateina lapė. Tu sustoji ir lapė sustoja“, – pasakojo poetė.
„Nei vienas mano eilėraštis nėra sugalvotas. Šita knygutė sveria nedaug, bet jeigu kas sudėtų ašaras, kiek čia jų sudėta, būtų daugiau“, – apie rinkinį „Mėlynų naktų vieškeliai“ aiškino poetė.

„Anykštos“ leidinių vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė dėstė, kad R. Mikulėnaitę-Jonuškienę atsimena kaip jauną žurnalistę: „Niekada negalvojau, kad žmogus, rašantis apie paprastus dalykus, turi šitokį gebėjimą atsiverti. Skaitant Rūtos poeziją, apima keistas jausmas. Tarytum maudytumeisi svetimame skausme. Bet skausmas – keistas dalykas, skausmas traukia žiūrėti. Nebūtų atsivėrimo, nejaustum nuoširdumo, neatsivertum ir pats“. Ji viešnios klausė, ar, galėdama iš naujo rinktis, vėl eitų tuo pačiu keliu.

„Daug kartų esu apie tai galvojusi. Nesu labai giliai tikinti, bet tikinti. Galvoju, kad jeigu man Dievas duotų pasirinkimą ir sakytų „imk dar vieną gyvenimą“, aš sakyčiau „duok man tą patį“… Niekada nežinai, kas tavęs laukia. Tokio dalyko kaip dabartis nėra. Mes čia sėdime dabar, bet tai, ką jau pasakėmė, jau praeitis, o ką pasakysime – ateitis. Negali žinoti, kas laukia“, – kalbėjo R. Mikulėnaitė-Jonuškienė.
Poetė auditorijai perskaitė keletą savo eilėraščių.

Renginį vedė Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos bibliotekininkė Judita Skačkauskienė, muzikavo Anykščių meno mokyklos mokytojas Justinas Kanaporis ir jo mokiniai.