Alvydas Stauskas Dusetų Dailės galerijos fotografų parodoje. Panevėžys. „Galerija XX“, 2023 metai.
Liepos 6-oji Dusetoms – ypač svarbi. Tai ne tik mūsų valstybinė šventė – Valstybės diena, švenčiama minint pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnaciją, bet ir Dusetų Dailės galerijos atidarymo metinės. Galerija buvo atidaryta prieš tris dešimtmečius – 1995-ųjų vasarą.
Dusetų išskirtinumas – šviesiausias Zarasų apskrities valsčius
Ne kartą esame girdėję, kad Dusetos – menininkų Meka. Iš tiesų šis nedidelis Rytų Aukštaitijos miestelis – unikalus.
Tarpukariu, dar 1932 metais, Dusetų mokytojas Petras Kuzmickas rašė¹: „Kultūros atžvilgiu Dusetų valsčius skaitomas šviesiausias visoje Zarasų apskrity. Dusetų valsčius mūsų Tautai jau yra davęs 57 mokytojus, 19 kunigų, 2 profesorius, 3 agronomus, 2 inspektorius, 9 daktarus, 19 karininkų, 3 technikus, 2 bankų direktorius, 3 viršininkus, labai daug gabių amatininkų ir kitų profesijų žmonių. Be to, šiais metais lanko vidurines ir aukštesnes mokyklas 107 mokiniai ir 19 studentų.“

Nuo seno Dusetos didžiavosi vykstančiomis žirgų lenktynėmis, kurios dar tarpukario Lietuvoje įvardijamos kaip vienas ryškiausių žiemos įvykių.
Pirmosios Dusetų bažnyčios (1520 metai) fundatorius – didikas Radvila. Antrąją statė grafai Pliateriai. O štai, trečiajai, pastatytai kun. A. Rumševičiaus, aukos, manoma, rinktos visoje Lietuvoje.
Dusetos pelnytai gali girtis jau 1937 metais įkurta Kazimiero Būgos biblioteka, 1968 metais – Muzikos mokykla, o 1972 metais vidurinėje mokykloje pradėtas sustiprintas dailės ugdymas.
Sustiprintas dailės ugdymas
Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas šypsosi: jis ir jo klasės draugas Eugenijus Raugas – dailininkai – buvo pirmosios laidos, 1972 metais mokykloje pradėjusios sustiprintą dailės mokymą, absolventai.

Tais metais energingas Dusetų Kazimiero Būgos vidurinės mokyklos dailės mokytojas Raimondas Gapšys pasiūlė šią idėją, kuriai iškart pritarė mokyklos direktorius Jonas Vaitonis, suskubo ieškoti dailės mokytojų. Netrukus Dusetose „įsišaknijo“ ir mokytojas Romualdas Pučekas, nuo penktos klasės mokęs ir Alvydą.
Mokykloje, kurioje tada mokėsi maždaug 800 mokinių, įdiegus sustiprintą dailės ugdymą (besimokantiems A klasėje), dailės dalykui buvo skiriamos 5–6 pamokos per savaitę. Dusetos respublikoje greitai ėmė garsėti, nes nedideliame miestelyje tai buvo visiškai naujas – negirdėtas reiškinys. Sustiprintą dailę turėjo vos kelios didžiųjų miestų mokyklos. Kadangi tokios ugdymo patirties nebuvo, patiems mokytojams reikėjo kurti dailės programas, mokymo planus. Nors šis procesas, kaip ne kartą teko girdėti, pareikalavo ypatingų pastangų, tačiau stengtis buvo verta. Ne tik todėl, kad Dusetų mokyklos mokinių darbai įvairiuose konkursuose užimdavo prizines vietas, mokytojai buvo kviečiami dalyvauti renginiuose, seminaruose – buvo kuriama unikali dailės aplinka.
Režisieriaus Rimanto Smetonos sukurtoje apybraižoje „Grožio abėcėlė“ įamžintos mokykloje vykstančios sustiprinto dailės mokymo pamokos.
„Labai gerai, kai mokytojai yra Kūrėjai. Prisimenu, kaip atvykęs mokytojas Romualdas Pučekas antrajame mokyklos aukšte pakabino savo piešinių parodą. Man, vaikui, net seilė nutįso. Iki šiol prisimenu kiekvieną paveikslą. Tai puiki paskata mokiniui kurti, stengtis…“ – ramiai dėsto Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.
Ir Žodis tapo Kūnu. Dusetų dailės galerija
„Kai man buvo 30 metų (gimtadienis kovo viduryje), organizuodamas parodą, garsiai pasakiau: „Reikia steigti Dusetose galeriją“. Mano ištarti žodžiai, kuriuos greit dienraštyje paviešino „Lietuvos ryto“ žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius, buvo stimulas pradėti rimtus darbus. Gegužės mėnesį jau nusprendėme pabandyti – kreipėmės į Benjaminą Sakalauską, tuometį Zarasų rajono savivaldybės merą, taip pat ir į Dusetų seniūną Stanislovą Vėgnerį. Atsakymas buvo teigiamas – kaip tik tuo metu seniūnijoje atsilaisvino nedidelė salė, kuri ir buvo perduota mums. Tiesa, su sąlyga, kad ją įsirengsime patys. Radę rėmėjų, įsigijome reikiamų daiktų, susitvarkėme. Ir taip… 1995 metų liepos 6 dieną jau šventėme ne tik Valstybės dieną, bet ir Galerijos atidarymą“, – pasakoja Alvydas Stauskas, kurio idėjas visada rėmė ir jo dailės mokytojas Romualdas Pučekas, ir klasės draugas Eugenijus Raugas.



Jaunatviškas ryžtas, pakylėjimas ir entuziazmas buvo toks stiprus, kad ši trijulė nusprendė galerijoje budėti pakaitomis. Nors Dailės galerija jau egzistavo, bet etato jai dar nebuvo. Paskui galerijai skirta pusė etato. Rima Simanavičienė, irgi pirmosios dailės sustiprintos laidos absolventė, čia dirba iki šiol.
Tiesa, 1996 metais Dailės galerija, kurios vadovu buvo Alvydas Stauskas, prijungta prie Zarasų kultūros namų. Tokia „draugystė“ tęsėsi gerą dešimtmetį.
Laikas įprasmintas: kiekvienų metų liepą, minint Dailės galerijos įkūrimą, organizuojamos naujausių Dusetų krašto dailininkų ir fotografų parodos.
2008 metais – Skulptūrų parkas
Mokytojo R. Pučeko iniciatyva Sartų ežero pakrantėje 2008 metų vasarą pradėtas kurti skulptūrų parkas. Eugenijaus Raugo „Legenda“, Violetos ir Virgilijaus Gasparaičių „Rask sau vietą“, Romualdo Pučeko „Banga“, Genadijaus Kovaliovo „Paukštė“, Algirdo Gaižausko „Vandens rūmai“ – kūriniai, pradėję Skulptūrų parką. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus čia pasodintas ąžuoliukas paskutinėmis vasaros dienomis – tarsi antspaudas, patvirtinantis ir laiminantis šį šaunų sumanymą.
„Vieta prie seniūnijos jau užpildyta. Dabar šio parko ribos smarkiai išsiplėtė – tęsiasi iki pat tribūnų. Kai kurios skulptūros, galima sakyti, jau ir į miesto ribas įžengė. Dailininko Algirdo Gaižausko sukurtas „Arklys“ mielai „ganosi“ miestelio centre“, – pasakoja Alvydas Stauskas ir prisimena, kad žmonės, auginę daržus po seniūnijos langais, mielai juos „perleido“ šventam dalykui – menui… Daug prie to prisidėjo ir anksti amžinybėn išskubėjęs Dusetų seniūnas Saulius Kėblys.
Parkas kasmet ūgteli. Dabar čia puikuojasi jau 40 skulptūrų, kurias sukūrė lietuvių ir latvių menininkai. Nuorodos (lentelės) byloja skulptūrų autorystę: Juozas Lebednykas, Žydrūnas Dainys, Mykolas Sauka, Rimvydas Daužvardis, latviai Ivo Folkmanis, Edvinas Krūminš ir kt.
„Padarėme didelius darbus“, – pakartoja Alvydas, ir jo balsas skamba ypatingai. Nepagyrūniškai, o su tikrumo ir prasmės atspalviu. Netyčiom atklysta G. M. Eberso mintis: „Menas yra tiltas, kuris mus riša su Dievybe.“
Kultūros centro Dusetų dailės galerija
2012 metais prie Dusetų dailės galerijos, įsikrausčiusios į naujas patalpas, prijungtas ir miestelio kultūros centras. Dusetų dailės galerija Lietuvoje jau buvo žinoma, turėjo savo logotipą (autorius R. Pučekas), kurį irgi norėjosi išsaugoti. Variacijų pavadinimui, žinoma, buvo įvairių. Autentiškas darinys – sujungtos ne tik įstaigos, bet ir pavadinimai. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriumi skirtas Alvydas Stauskas. Tiesa, šiai įstaigai dar priklauso kultūrinių renginių organizatorė Antalieptėje ir prieš keletą metų renovuotas Antazavės dvaras.
Šiandien Dusetos gali didžiuotis ne tik šiuolaikiška 250 vietų renginių sale, bet jaukiomis didelėmis parodų erdvėmis, kuriose dailės pulsas plaka ypatingu ritmu – paroda veja parodą. Gegužės 10 dieną Violetos Gasparaitis tapybos parodą „Ilga kelionė link pabaigos“ birželio 7-ąją keičia Normantės Ribokaitės personalinė kūrybos paroda „Emocijos“.

Didelės šlovės 1996 metais galerijai atnešė pirmoji Nomedos ir Šarūno Saukų paroda. 2011 metais eksponuota Šarūno Saukos paroda, o 2018 metais – ta, garsioji, kai į galeriją nebetilpo visi lankytojai. Per pusantro mėnesio parodą aplankė net apie 5000 žmonių – į mažytį Lietuvos miestelį, gerokai nutolusį nuo didžiųjų Lietuvos miestų, autobusais atvažiuodavusios ekskursijos pasižiūrėti šio Menininko darbų.
Kultūros centro Dusetų dailės galerijoje buvo pristatyti ne tik Dusetų ir Zarasų krašto menininkai, bet žinomi Lietuvos meno pasaulio vardai: Valentinas Antanavičius, Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Rimantas Dichavičius, Klaudijus Driskis, Arvydas Stanislovas Každailis, Algirdas Petrulis, Antanas Sutkus, Petras Stauskas, Vytautas Valiušis, Gražina Vitartaitė ir daug kitų. Daugelis jų – Nacionalinių premijų, valstybinių bei vyriausybės premijų laureatai, tarptautinių parodų ir konkursų dalyviai, nominantai, Lietuvos dailininkų ir fotomenininkų sąjungų nariai.
Dusetų dailės galerijos vardą garsina dailininkų ir fotografų kūrybos parodos, rengiamos Lietuvos ir užsienio galerijose bei muziejuose. Sunku suskaičiuoti, kiek jų jau buvo: paminėsiu vos kelias, Alvydo išvardytas parodas: 1997 metais Vilniaus „Arkos“ ir Panevėžio dailės galerijose; 1999 metais Amaseno (Italija) miesto merijoje; 2001 metais Jekabpilio (Latvija) galerijoje „Mans‘s“; 2005 metais – Saint-Cyr-sur-Loire (Prancūzija) merijos iškilmių salėje; 2008 metais Dusetų galerijos dailininkai atstovavo Utenos apskričiai Vokietijoje, Šteinfurto Gravenhorst vienuolyne – kūrybos parodoje „lt“; 2010 metais „Kaunstprojek“ Vokietijoje, Leipcigo galerijoje; 2015 metais Latvijoje, Daugpilio miesto kraštotyros ir meno muziejuje.
Naujausia – šių metų kovo 27 dieną Rygoje – Lietuvos Respublikos ambasadoje Latvijoje eksponuota Dusetų dailės galerijos dailininkų Nomedos Saukienės, Eugenijaus Raugo, Romualdo Pučeko, Violetos Gasparaitis ir Alvydo Stausko darbų paroda.
Kuo esame ypatingi? Mūsų stiprybės
„Dusetos, pasakysiu Tamstai, yra Lietuvos Šveicarija“, – rašė kun. Jonas Balvočius-Gerutis (1842–1915), kunigavęs Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje 1902–1907 metais.
Dusetų dailės galerijos išskirtinumas jaučiamas: čia rengiamos ne vien dailininkų parodos – susiformavo nemaža Dusetų apylinkės menininkų grupė – dailininkai, fotografai, keramikai, skulptoriai, gimę, augę, gyvenantys ar dabar atvykstantys poilsiauti į šio krašto apylinkes; mielai lankomas Skulptūrų parkas, vykstantys respublikiniai, tarptautiniai plenerai bei simpoziumai. Kultūros centro Dusetų dailės galerija gali pasigirti ir leidiniais: „Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų paroda“, parodos „Žirgas fotografijoje“ kasmetiniai katalogai; tarptautinio tapybos plenero „Zarasai – ežerų kraštas“ katalogai; fotoalbumai – „Zarasų kraštas“, „Dusetų krašto fotografai“ ir kiti.

Tebesitęsia jau nuo 1997 metų užsimezgusi, bendrystė su Arkos galerija.
Pasiektas ypatingas rekordas: 2013 metų birželio 26 dieną meno mugėje „ArtVilnius“ Lietuvos parodų centre „Litexpo“ parodytas ilgiausias vieno autoriaus paveikslas „Upė“ – 10,1 m ilgio, 0,5 m pločio (arba 5,05 m² ploto), nutapytas N. Saukienės iš Dusetų.
„ArtVilnius‘17“ Kultūros centro Dusetų dailės galerijos pristatytas menininkų Remigijaus Kriuko ir Indrės Stulgaitės-Kriukienės duetas gavo nominaciją „Žiūrovų rinktiniai menininkai“, o galerija buvo išrinkta „Rinktine žiūrovų galerija“.
30 Meno blyksnių
Šių metų kovo 15 dieną Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius dailininkas, fotomenininkas A. Stauskas šventė gyvenimo sukaktį – ta proga atidaryta jubiliejinė kūrybos paroda, kurioje tapybos, akvarelės darbai ir juodai baltos fotografijos ciklas „60 gyvenimo blyksnių“. 30 metų – trys dešimtmečiai nuoširdžios veiklos – žmogaus gyvenime nemažai. Įdomi sukaktis – Galerija atidaryta, kai būsimasis jos vadovas šventė 30 metų sukaktį.
„Menas – tai gyvenimo būdas. Be dailės neįsivaizduoju gyvenimo. Gyvenu be išeiginių… Tikrai“, – patikina Alvydas, kai pakalbinu vakare, jau išsiskirsčius žiūrovams, po ypatingo šiuolaikinės baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ kino vakaro. Jis atvirauja, kad ir atostogos tirpte ištirpsta pleneruose, o laiko pažvejoti seniai neberandantis.
„Dar nesu nieko didelio padaręs. Vis svajoju daugiau laiko skirti kūrybai. Esu įsimylėjęs meną. Visada taip buvo“, – kalba žmogus, kurio didelius darbus ir talentą liudija ne vienas svarbus apdovanojimas: 2004 metais skirta Zarasų rajono meno ir kultūros premija; 2005 metais suteiktas Meno kūrėjo statusas; 2008-aisiais Lietuvos radijas išrinko Metų žmogumi, tais pačiais apdovanotas garbės medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui“. Vilniaus rotušėje įteiktas M. K. Čiurlionio fondo apdovanojimas „Lietuvos šviesuolis 2009“; 2015 metais XV kasmetinėje tarptautinėje gamtos fotografijų parodoje Utenoje, skirtoje žemės dienai paminėti, įteiktas Didysis prizas; 2016 metais įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija; 2019 metais Lietuvos kultūros centrų asociacija įteikė geriausio metų kultūros ir meno kūrėjo diplomą ir „Auksinio fenikso“ apdovanojimą. Tai tik dar kartą patvirtina T. A. Edison mintį, kad „Darbas yra 98 procentai genijaus“.
„Norint gerai atlikti darbą, reikia įdėti daug laiko“, – retoriškai nuskamba frazė, puikiausiai patvirtinanti, kodėl prieš porą metų, 2024-aisiais A. Stauskui įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, kurį pelno Lietuvos kultūrai ir menui labiausiai nusipelnę asmenys už dešimties pastarųjų metų veiklą kultūros ir meno srityje. Ir nors ne kartą pakartojo, kad apdovanojimų nesureikšminąs, tačiau būti pastebėtam, įvertintam visada malonu – apdovanojimai įkvepia, nes miela žinoti, kad apie Tave galvoja, domisi Tavo kūryba, rašo rekomendacijas.

„Labiausiai vertinu nuoširdumą – ne tik žmoguje, bet ir meno kūrinyje. Menas – nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis mokymasis eksperimentavimas. Svarbu – rimtas požiūris, ne žaidimas. Dabar ypač daug žaidimo ir kritikos nebuvimo, paviršutiniškumo. O tai dažnai panašu į tuščio kibiro skambėjimą. Blogai, kad menininkai negali išgyventi iš savo veiklos. Prasmingai skamba girdėtas posakis: „Visi žmonės yra menininkai, bet tik menininkai tai žino“. Iš tikrųjų menininkas yra niekas. Turėtų būti akcentuojama, kad menas – dailė, fotografija. Todėl tie menininkai – tai dailininkai, fotografai, skulptoriai – turi gerai išmanyti savo amatą, žinoti jo abėcėlę, turėti tvirtus pamatus. Taškytojų ir terliotųjų daug, o pasišventusių – maža, be to, trūksta dailės pedagogikos, pakankamai dėmesio neskiriama šiam mokomajam dalykui“, – Alvydo, kuris daug metų dirbo dailės mokytoju, balse žibteli liūdesio gaidelė.
Alvydas prisimena, kad atsiradus spalvotai fotografijai, buvo tikima, jog tapyba išnyks: „Neišnyko. Žmonės kurs, o kūryba skleisis. Tradiciniai menai gyvuos, kol bus žmonija. Menas – juk puikiausia (dabar jau pripažinta) terapija – visada užpildanti žmogaus sielos tuštumą, leidžianti panirti į svajonių pasaulį, gelbstinti nuo blogų minčių antplūdžio“.
„Laikas tikrai parodys ir atskleis meno vertę. Jei prabėgus dešimtmečiams paveikslas išlieka aktualus, įdomus – tai puikiausias išbandymas. Nutapęs paveikslą, visada džiaugiuosi. Jei juo džiaugiuosi ir po metų ar kelerių, suprantu, jog šį paveikslą verta pasaugoti. Aišku, būna, pamatęs paveikslą, kurį tapei prieš keletą metų, pasidžiaugi, kad neblogai pavyko. Lygiai taip ir parodos: atrodo, paroda efektinga – sudaro pirmąjį tokį įspūdį, tačiau jis greitai blanksta.
Turiu ir kitų pavyzdžių: dailininko Petrulio paveikslai – paprasti, bet tokie nuoširdūs. Susigyveni su jais. Pasibaigus parodos laikui, nesinori net skirtis“, – įspūdžiais dalijasi menininkas, surengęs daugiau kaip 40 personalinių tapybos ir fotografijų parodų Lietuvoje ir Latvijoje, dalyvavęs per 100 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.
„Gaila, kad mūsų galerijoje neturime jaunosios kartos. Dusetos – fenomenali vieta: vis pasipildo naujais nariais. Gal visada taip ir bus: žmonės įsigys sodybas, įsikurs… Galerija gali egzistuoti tik su kuriančiais menininkais ir su savivaldybės rėmimu“, – sako A. Stauskas, 15-os tapybos plenerų organizatorius – projektų vadovas, dalyvavęs ir kūręs daugiau kaip 50 tapybos plenerų ir simpoziumų.
„30 metų Dailės galerijai – jau nemažai. Labai norėčiau, kad Dusetų fenomeno atgarsiai skambėtų dar ilgai ilgai“, – viltingai kalba Žmogus, kuriam menas prilygsta kasdienei duonai.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

1. Gaižiuvienė E., Sinkevičienė V., Kraštotyros darbas „Lietuviško žodžio puoselėtojai Dusetų krašte“, 1996 m., saugomas Dusetų K. Būgos bibliotekoje.




















