…gamta yra pašaukimas

Andrioniškio seniūnijos seniūnas Rolandas Lančickas anykštėnams pažįstamas ne tik dėl šių pareigų, bet ir dėl jo vedamų žygių į gamtą.
„Seniūno darbas ir žygiai – viena kitai visiškai netrukdančios veiklos“, – teigia R. Lančickas ir, negana to, atranda laiko fotografuoti bei rūpintis savo įkurtu „vitaminų ūkiu“.

Anykštėnų vaikai nuo gamtos nenutolę

R. Lančickas gimė ir užaugo Anykščiuose, o kad bus gamtininkas, sako, žinojo jau būdamas septintoje ar aštuntoje klasėje. Tikslą pasiekti pavyko – Šiaulių universitete jis įgijo ekologijos ir aplinkotyros bakalauro laipsnį, vėliau dirbo Anykščių regioniniame parke, kur ėmėsi bene mieliausios širdžiai veiklos iki šiol – pažintinių žygių į gamtą organizavimo.

„Žygiai prasidėjo tada, kai ėmiau dirbti Regioniniame parke – buvau vienas iniciatorių. Atsirado vienas žygis, antras. Žmonės pradėjo domėtis ir dalyvauti gamtiniuose, pažintiniuose žygiuose. Kai išėjau iš Regioninio parko ir pradėjau dirbti čia, seniūnijoje, man gamta vis tiek liko širdyje, būdavo, tai vieni paprašo, kad žygį suorganizuočiau, tai kiti, tai pats kažkokiame žygyje sudalyvauju. Pati priešistorė, turbūt, dar vaikystėje prasidėjo, kai tėtis mane vesdavosi į gamtą žvejoti ar grybauti“, – kaip užsimezgė ryšys su gamta, prisiminė pašnekovas.

Žygių organizatorius į gamtą vedasi tiek suaugusiuosius, tiek ir vaikus. Žygiai su šiomis grupėmis, pasak R. Lančicko, skiriasi: vaikams viskas daug įdomiau, jie daug klausinėja, iš pradžių būna kupini energijos, nori viską pamatyti, paliesti, vėliau – „išsikrauna“ ir ima klausinėti, kada gi viskas baigsis. Tuo tarpu suaugusiųjų žygis vyksta tolygiai, žmonės klausosi, bendrauja, bando susilieti su gamta.

„Kalbant apie žygius vaikams – pradėjome bendradarbiauti su Istorijų dvareliu, vėliau – su įvairių stovyklų organizatoriais. Stovyklų vadovai pasako man, kurioje vietoje bus organizuojama stovykla, nuo kurios vietos prasidėtų žygis. Tuomet sudėlioju maršrutą, juo praeinu, pamatau, kad štai šioje vietoje galima stabtelėti ir papasakoti apie paukščius, augalus, papasakoti apie upelio ekosistemą. Kas kartą eidamas tuo pačiu taku, pamatai vis kažką kita – jau po savaitės gamta keičiasi. Vieną kartą pasiseka išvysti stirną, kitą – juodąjį gandrą. Eidamas į mišką, nežinai, ką pamatysi. Tokie žygiai – labai įdomūs. Praėjusiais metais su vaikais pamiškėje pamatėme briedį, radome apleistą namą, į kurį vaikai žiūrėjo kaip į „kosmosą“, ėmė uždavinėti klausimus: kodėl čia niekas negyvena? Ar čia kada nors kas gyveno? Kur dabar tie žmonės? Vaikams, kurie mieste auga, gamta palieka didelį įspūdį, jie iš jos pasisemia daug žinių ir patirčių. Net dilgėlės ar kandantys uodai palieka įspūdį – juos vaikai po žygio puikiai prisimena ir dalinasi su draugais, kam kiek įkando, ar kiek kas susidilgino“, – juokėsi R. Lančickas.

Tuo tarpu leidžiantis į žygį su suaugusiaisiais, viskas kitaip: „Vieni jaučia ryšį su gamta – tokie žmonės atsilieka nuo grupės, eina vieni. Kiti bendrauja, šnekasi, dalinasi patirtimi ar receptais. Tai – ir tam tikra socialinė sąveika, yra džiugu matyti žmonių emocijas, kai kažką naujo sužino, pamato.

Labai smagu, kai žmonės, ilgus metus čia gyvenę, vaikšto, bet atranda vis naujų nematytų vietų – tai, ko gero, labiausiai ir užveda. Organizuodamas pažintinį žygį, „užkabini“ žmogų, ir jis ne tik sportuoja žygiuodamas, bet ir kažką išsineša iš gamtos, ir grįžta namo visai kitos nuotaikos ir savijautos“, – pasakojo Andrioniškio seniūnas, kuriam yra tekę organizuoti žygius ir per užšalusį Rubikių ežerą, kuris buvo vienas įsimintiniausių vestų žygių.

Pasiteiravus, ar iš tiesų šiuolaikiniai vaikai yra nutolę nuo gamtos, R. Lančickas teigė to nepastebėjęs, tačiau gal dėl to, kad teko susidurti su vaikais, kurie ne pirmą kartą tokiose stovyklose dalyvauja.

„Kiek pats mačiau stovyklose ar vaikų darželiuose, nėra tiesa, kad vaikai karvės nepažįsta. Nors žinoma, galbūt didmiestyje, kur vaikas nevyksta į gamtą ar stovyklas, neturi kaimo, gyvena bute, galbūt taip ir yra. Mūsų anykštėnai – penkiamečiai-aštuonmečiai – apskritai mane labai nustebina.
Mes turime tokią programėlę, kurioje parodau paukščio fotografiją arba paleidžiu skleidžiamą paukščio garsą, o vaikai turi pasakyti, koks tai paukštis. Žinokite, didžiąją dalį paukščių ar jų garsų vaikai pažįsta. Matyt, mūsų vaikai daugiau laiko praleidžia su tėvais gamtoje. Sakau, kad šiuo metu labai didelis mūsų influenceris ir gamtininkas yra Marius Čepulis, kuris daro labai didelį darbą. Didžioji dalis vaikų, kurie dalyvauja įvairiose stovyklose, žiūri „Gamtininko užrašus“ prilipę prie ekranų. Yra dalis vaikų, kurie tikrai grįžta į gamtą, o kita dalis – sėdi prie telefonų ar kompiuterių ekranų. Bet manau, kad turi būti ir tokių, ir tokių“, – kalbėjo gamtininkas ir pridūrė, kad tai ir veda daryti šiuos žygius – kad žmonės neatitoltų nuo gamtos, prie kurios po truputį grįžtama su miško maudynėmis, pažintiniais žygiais ar kitokias būdais.

O dalyvaudamas miško maudynėse, žmogus apskritai labai daug pamato.
„Dalyvaujant tokiose praktikose yra tam tikros užduotys – turi eiti lėtai, stebėti, klausyti artimiausią, tolimiausią garsą, liesti, užuosti, atrasti. Tuomet pamatai, kiek daug gamtoje visko. Vienoje stovykloje bandėme ir vaikus supažindinti su keliomis iš miško maudynių praktikomis – vaikams buvo užduotis atsigulti ir įsiklausyti į garsus – toliausius, kaip medžiai ošia, kaip gieda paukščiai ar kaip pučia vėjas. Buvo ir tokių, kurie atsikėlė ir nuėjo, pasakę, kad tai – nesąmonė.
Arba kita praktikos dalis, susirasti medį, jį apsikabinti ir pabandyti išgirsti, ką jis nori pasakyti. Kai kurie tiek patiria ir papasakoja! O kai kurie nesupranta: juk čia – medis, jis nekalba! Yra tokių, kuriuos sudominti sunku, bet yra ir tokių, kuriems įdomu viskas – gėlytė, vabaliukas, paukštis, vikšras, kad ir kaip jis baisiai atrodytų“, – apie vis naujus atradimus pasakojo pašnekovas.

Dabar, kai R. Lančickas dirba seniūnu, žygių suorganizuoja nebe tiek daug, nes, sako, tam reikia laiko: susidėlioti maršrutą, pažiūrėti, kokios yra lankytinos vietos: „Reikia, kad būtų žmogui ką papasakoti, kad jis išsineštų kažkokią istoriją. Gamta yra pašaukimas, žmonės, kurie jaučia didelį ryšį su gamta, iš jos pasisemia energijos, kuri padeda eiti šiuo nelengvu gyvenimo keliu. Ir man, dirbant šioje seniūnijoje, didžiausias pliusas, kad aplink – miškai. Per pietus greitai pavalgau ir einu į mišką pasivaikščioti, atsipalaiduoti ir pasisemti energijos.“

„Žaliojo patrulio“ pareigos užgrūdino

Vos pabaigęs studijas, R. Lančickas ne iš karto įsėdo į savo roges – teko ir mėsininku, ir apsauginiu pasidarbuoti, tačiau bene labiausiai įstrigusi patirtis – darbas Anykščių rajono savivaldybėje „žaliuoju patruliu“.
„Sužinojau, kad savivaldybėje ieško „žaliojo patrulio“. Nuėjau į pokalbį su tuo metu Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Viliumi Juodeliu, nes visada norėjau dirbti aplinkosaugininku, gamtosaugininku. Nežinojau, kokios to „patrulio“ pareigos – buvau iš tiesų „žalias“, – nusijuokė R. Lančickas. – Priėmė, mano pagrindinis darbas buvo atliekų tvarkymo klausimai, gyventojų sutarčių sudarymas su atliekų išvežėjais. Kai pradėjau dirbti, rajone buitinių atliekų konteinerius turėjo apie 46 procentus gyventojų, o po ketverių metų, kai išėjau, – jau apie 92 proc. Darbas buvo labai sunkus, reikėjo rašyti administracinių nusižengimų protokolus, buvo labai didelis spaudimas iš gyventojų, nemalonūs komentarai, daug negatyvo. Sunku buvo žmonėms įrodyti, kad šiukšlių nedegintų ar neužkasinėtų po žeme, kad nevežtų į senus uždarytus ir neveikiančius sąvartynus, o mestų į buitinių atliekų konteinerius.

Šis darbas buvo mano didysis krikštas ir kalbant apie amžių – man tuomet buvo 25 metai.
Įsivaizduokite, kai ateina toks jaunuolis ir aiškina senukui, kad nekištų šiukšlių į pečių, jų nedegintų ar neužkasinėtų patvoriais. Buvo labai piktų žmonių, kurie ir „neaiškinti“ liepdavo, ir varydavo iš kiemo, iškeikdavo įvairiais necenzūriniais žodžiais. Tada turėjau užsiauginti „skūrą“.
Buvo labai sunku susidoroti su žmonių pykčiu ir piktais komentarais žiniasklaidoje. Nesupratau, kodėl jie tokie, juk aš dirbu savo darbą“, – nelengvą darbą atsiminė R. Lančickas.

Po šio darbo ekologo išsilavinimą turintis vaikinas nuėjo dirbti į Anykščių regioninį parką – tai buvo arti svajonės išsipildymo: „Ten dirbau ketverius–penkerius metus.
Darbas patiko – žygiai, gamta, tačiau buvo ir kitų veiksnių, dėl kurių ten dirbti nebuvo lengva. Vėl atsirado darbas su pažeidėjais, o bausti – labai sunku. Nebemačiau džiaugsmo, dirbdamas Anykščių regioniniame parke, ir kaip tik buvo konkursas į Andrioniškio seniūno vietą. Nusprendžiau pabandyti.

Kai dirbau savivaldybėje, labai daug bendravau su seniūnais, supratau jų darbo specifiką. Konkurso metu mes su Ramūnu Blazarėnu (dabartinis rajono savivaldybės Bendrojo ir ūkio skyriaus vedėjas, – aut. past.) surinkome daugiausia balų, aš – šiek tiek daugiau, galimai administracijos direktorė pasirinko mane.
Kai pradėjau dirbti, žmonėms buvo sunku suprasti, kad esu seniūnas dėl sąlyginai jauno amžiaus. Yra pasitaikę situacijų, kuomet čia negyvenantys žmonės pasibeldžia į kabineto duris, atidaro, žiūri į mane ir klausia, ar yra seniūnas, o paskui nustebę žiūri, kai pasakau, jog jie su seniūnu ir kalba. Žmonės į jauną žmogų žiūri kitaip, mes dar turime kur augti, kalbant apie lygias teises.

Kai atsirado šis „kabinetinis“ darbas, kiek pailsėjau nuo Anykščių regioniniame parke nuolatinių išvykų į gamtą, nuolatinės rutinos su gamta, ir šiandien į ją grįžau su nauju užsidegimu. Iki šiol bendraujame su kolegomis iš saugomų teritorijų, labai džiaugiuosi, kad priėmiau tokį sprendimą – kad galiu dirbti ir tokį darbą, ir išlaikyti ryšį su gamta.“

Augina uogas

R. Lančickas yra Anykščių naujų vėjų bendruomenės narys – visą laiką, nuo kada ši bendruomenė susikūrė. Čia irgi atranda veiklų būtent gamtoje.
„Dalyvaujame įvairiose veiklose – pradėjome nuo Sosnovskio barščių naikinimo. Jablonskio gatvėje, prie upės, buvo tikras sąžalynas, kurį pradėjome naikinti. Trejus metus iš eilės su bendruomenės nariais jį pjovėme dalgiais, kad nors kiek sustabdytume plitimą, padėjo ir savivaldybė. Tą padaryti pavyko.

Kitas darbas buvo vėjalandės šilagėlės buveinės atkūrimo darbai kartu su tuometiniu Anykščių regioninio parko kolektyvu – Pušyno mikrorajone yra toks kalniukas su miškeliu, kuriame auga šios šilagėlės. Mes jį sutvarkėme: iškirtome krūmus, išnešėme šakas, ir šilagėlės dabar ten gausiai žydi“, – pasakojo R. Lančickas, kuris taip pat mėgsta ir fotografuoti. Žinoma, daugiausia – gamtą.

„Pradėjau fotografuoti gamtą dar universitete. Praktikos metu turėjau visą diską retų augalų nuotraukų, bet deja, jis sugedo. Vėliau teko fotografuoti įvairiausias šventes. Pafotografuoju ir dabar.

Taip pat esu įkūręs ūkį – viskas prasidėjo kažkur prieš 12 metų senelių žemėje. Pradėjau nuo šilauogių, tuomet jos buvo „ant bangos“. Dabar ūkis išsiplėtė, auginu įvairiausias uogas: avietes, trešnes, vyšnias, gervuoges. Būna, kad pavargsti, atsibosta, atrodo – viskas, mesiu. Bet praeina žiema, pailsiu, ir vėl viskas iš naujo.
Uogas skinti padeda mama, draugė, žmonės patys atvažiuoja pasiskinti. Taip pat uogas realizuoju į vaikų darželius, SPA, kavines“, – apie mėgstamas veiklas bei darbus pasakojo Andrioniškio seniūnijos seniūnas, gamtininkas R. Lančickas.