Gavėninės nuobaigos, knygos ir kurmių pastoracija

Šį kartą jau tikrai pavasaris įsibėgėja kaip turi būti. Tačiau įžūlioji praėjusi žiema labai jau nenori pasitraukti iš mūsų kasdienybės, nenori leisti ramiai pasidžiaugti jau pražydusiomis snieguolėmis, krokais ir kitais pirmaisiais pavasario žiedais. Keistai dabar atrodo dar užsilikęs, nuo saulės užsislėpęs sniegas, lyg ne vietoje paliktas daiktas, nebereikalingas, atsibodęs. Žinoma, ateis kita žiema ir vėl prasidės visokios poezijos apie snaiges Kalėdų vakare ir apie kitus žiemiškus saldumus, kurie labai greitai užsibaigia kai atsiduri mūsų pavojinguose keliuose. Bet gana apie tą žiemą. Juk jau pavasaris, juk ir gavėnia eina į pabaigą. Tad pats metas yra dabar apmąstyti, kaip gi praėjo tos visokio pasninko savaitės. Žinoma, kas katalikiškai pasninkavo – tai pati mažumos mažuma, juk lietuvis negali būti alkanas. Jis privalo būti sotus, o tada pasistengs būti ir sukalbamas arba bent mažiau susiraukęs. Mūsų kavinėse ir restoranuose bei valgyklose visokie gavėnios pasninkai nė motais. O ir mėsos nevalgymas dabartiniam žmogui nėra antgamtinis ženklas, o daugiau dietinis ar etinis. Kovo pradžioje per vieną komercinio radijo laidą kažkokia „sveikuolė-gyduolė“ kalbėjo apie pasninką kaip apie žarnų valymą, apie visokius šlakus ir toksinus. Tuo tarpu, lyg stovėdami opozicijoje, broliai kunigai per taip vadinamas gavėnios rekolekcijas susilaikyti nuo visokių malonumų ragino dėl „dangaus karalystės“. Ragino tai ragino, bet po visų raginimų dažnoje klebonijoje po visokių rekolekcijų ir apsimarinimų šventimo, kunigų svečių laukia puikūs ir įmantrūs pietūs. Tad kur čia apsimarinsi. Svarbu, kad maldininkai bažnyčiose nemato, kiek ir kaip kunigų stalas sočiai ir skaniai veikia per visokius rekolekcijų pabaigos pietus. Iš kitos pusės, gal tai ir nėra labai jau blogai, nes tokie ar kitokie pietūs, suėjimai tarp kunigų yra bene vienintelė proga pasimatyti, susitikti, pasikalbėti. Aš kadangi esu toks lyg ir „vėžys atsiskyrėlis“ (parafrazuoju animacinį filmuką „Coliukė“), tai nepamenu, kada paskutinį kartą buvau gavėnios rekolekcijų užbaigimo pietų valgyti (tai tolygu gavėnios nuobaigomis). Gyvenu tokioje gimtųjų kraštų vyskupijoje, kurioje kunigų bendravimas nėra toks, kokio norėtųsi. O gal esu negražus, gal net pavojingas? Tiek to! Tegu nebūna manyje nusivylimo ir kritikos. Nors ką čia kritikuosi ar skųsiesi: tokį gyvenimo būdą pats susikūriau ir esu nors ir mirtingas, bet patenkintas. Gerbiu ir visada ginu nuo visokio purvo savo kunigystės brolius, norėdamas, kad ir aš pats būčiau gerbiamas ir ginamas. Juk mūsų vis mažėja, labai mažėja. Kai netrukus švęsime kunigystės dieną mūsų katedroje, tai taip ir matosi daugumoje baltos, pilkos ir plikos kunigų galvos. Susėdę netoli altoriaus, palinkę nuo minčių, kurios kiekvieną apninka tokiomis progomis, tampame panašūs į pavargusius nuo kažkokių nešulių nešimo darbininkus. Tikrai: ne rojus, ne kurortas tas mūsų gyvenimas…
Per šią gavėnią daug skaičiau visokios literatūros: ne vien „šventos“, bet ir pasaulietiškos, apie kitų gyvenimus, apie žmones iš praeities, lyg mūsų himno žodžiai mane dar kartą kviestų iš tos praeities pasisemti stiprybės. Buvo labai prasminga ir įdomu dar kartą paskaityti rašytojo Juozo Baltušio dienoraščius. Visada gyniau ir ginsiu Rašytoją nuo visokių maniakų-patriotų, dėl kurių kaltės mūsų rajone gėdingai Rašytojas tarsi pamirštas, o gal ir pasmerktas. Paskui skaitymo eilė atėjo dar vienai ypatingai knygai. Tai humanitarinių mokslų daktarės Vidos Pukienės monografija „Prelatas Konstantinas Olšauskas: visuomenės veikėjo tragedija“. Prasminga ši knyga, nors ir turinti savąjį skausmą, kaip ir kažkada net kelis kartus skaityta kito istorinio žmogaus, buvusio kunigo Jono Ragausko, autobiografinė knyga „Ite Missa est!“. Per šią gavėnią irgi buvau tą knygą atsivertęs, lyg dar kartą norėdamas suprasti kito žmogaus kančias. Dabar dar skaitinėju Arvydo Juozaičio „Tikrą Sąjūdžio istoriją“ – kažkam labai nepatogią, o gal pavojingą knygą tiek, kad jos pristatymui, platinimui, viešinimui vis atsiranda kažkokios beveik raganiškos trukdymų bei stabdymų jėgos. Nebegalėdamas pakęsti tokių aplinkybių, vis labiau pradedu abejoti, ar žodžio laisvė, kurioje privalo tilpti ir kitokios mintys bei demokratija, tikrai dar Lietuvoje yra konstitucinės vertybės ne vien popieriuje ar iškilmingai iš jo cituojamos per visokias šventines kalbas.
Taigi, man gavėnia – tai ne vien poteriavimas ar pamokslavimas, bet daugiau įsigilinimas į žmogų, kuriame telpa vienatvės ir nevilties kančios sodas; skausmingi piktų liežuvių bizūnų plakimai; nukryžiavimas, nes tas žmogus yra kitoks; juoda mirties valanda ir prisikėlimas, lyg paukščio fenikso iš pelenų ar iš nebūties kapo – juk tokie dalykai lydėjo žmogumi tapusį Dievo Sūnų. O mes tokiuose dalykuose esame nors truputį visi panašūs į Jį…
Oi daug ką galima dar pasakyti, papasakoti apie gavėnios visokias nuobaigas. Bet mano kasdienybėje visokie reikalai niekaip nesibaigia. Štai, kad ir kurmiai ir jų „melioracijos“ klebonijos pievoje, kurioje vasaros metu taip dievobaimingai nupjaunu žolę. Dabar vaizdelis primena miniatiūrinius Uralo kalnus. Mane užjaučiantys bičiuliai patarė gaudyti ir galabyti tuos padarėlius. Bet mano kunigiška širdis to neleidžia. Man kurmis, nors ir „nedorai“ besielgiantis pievoje, yra be galo gražus gyvūnėlis, toks juodas, su putniomis „rankytėmis“, tarsi būtų solidus kaimo klebonėlis su juoda sutana. Įdėmiai įsižiūrėjęs į tą sutvėrimą, išlindusį iš savo „melioracijų“, pastebėjau, kad esame abu panašūs: gyvenime kažko ieškome, kažką rausiame ir niekaip nerimstame tame ieškojime. Tad, visai neseniai manyje gimė kažkokia vos ne alegorinė kurmių pastoracija. O tas mano jautrumas nieko daugiau man nesiūlo, kaip neužilgo paimti grėblį ir kantriai lyginti visus tuos žemių kalnelius kol dar nėra žolės. Paguodai ir kaip įkvėpimą šiam darbui iš karto prisiminiau pranašo Izaijo kvietimą apie kelių ir takų lyginimą, tiesinimą ir taisymą. Puiki, vos ne adventinė išėjo meditacija, planuojant išlyginti kurmio kalnelius. Štai matote: net toks gyvūnėlis gali paskatinti medituoti net ir biblinėmis temomis. Taigi, tegu tas kurmis gyvena, tegu toliau skaičiuoja, lyg toje mano minėtoje pasakoje apie Coliukę, savo turtus ir grūdus, o aš pasistengsiu giliai į savo plaučius ir sielą įkvėpti gaivaus pavasarinio oro, kvepiančio sugrįžtančiais paukščiais, jų giesmėmis, to oro, atskambančio lyg artėjantys Velykų varpai. Juk gavėnia jau baigiasi. Gyvenime visada kažkas turi baigtis ir kažkas turi prasidėti. Svarbu tai pajausti visu savimi.