Jos autorė, tekstilės menininkė Gintarė Murauskienė parodoje pristato rankomis megztus darbus, kaip atsvarą greitąjai madai, kviečia sulėtėti, permąstyti santykį su kasdieniais aprangos elementais, pažvelgti į juos iš istorinės ir socialinės perspektyvų.
Vienas iš eksponuojamų kūrinių – 8 mezginiai su M.K.Čiurlionio portretu – tai dalis socialinės iniciatyvos, skirtos 150-ajam M.K.Čiurlionio gimimo jubiliejui atšvęsti. 2025 m. mezgėjų bendruomenė buvo pakviesta megzti spalvotus megztinius su Čiurlionio portretu pagal autorės sukurtą mezgimo schemą. Schema viešai dalintasi socialiniuose tinkluose. Šiuo metu prie iniciatyvos yra prisijungę virš 900 mezgėjų, nusiteikusių taip skleisti žinią pasauliui apie Lietuvos kultūros genijų.
Kitas parodoje pristatomas darbas – instaliacija iš tradicinių lietuviškų pirštinių, numegztų rankomis per pastarąjį šimtmetį nuo 1930 m. iki šių dienų. Tai tarsi lietuviškų tradicinių mezgimo raštų enciklopedija.
Parodoje taip pat galima išvysti daugiadisciplininį projektą „Megztinio (at)gimimas”, nagrinėjantį tekstilės tvarumo ir perdirbimo temą. Jis sukurtas bendradarbiaujant keturiems menininkams: verpėja Aliona Polujanova suverpė siūlus iš senų pluoštų ir nudėvėtų kašmyro megztinių, mados dizaineris Kenzo Terada sukūrė megztinio dizainą, kuriame apjungiamos skirtingos tekstūros, Gintarė Murauskienė rankomis numezgė megztinį, o fotomenininkė Rita Stankevičiūtė užfiksavo megztinio atgimimo procesą juostiniu fotoaparatu. Projektas dokumentuoja lėtą, sąmoningą kūrybos procesą – siūlų perdirbimą, verpimą ir mezgimą rankomis – kaip konfrontaciją gamyklų ir mašinų darbui. Kūrinys sukurtas pagal „Culture Moves Europe“ menininkų mobilumo programą ir 2025 m. rugpjūčio mėn. eksponuotas pagrindiniame Suomijos tekstilės meno renginyje „Forssa Textile Week“.
A P L A N K Y K I T E iki rugsėjo 26 d.!
Anykščių menų inkubatoriaus – menų studijos inf.
Nu rek alankyti inkubatorių Anykščiuos MEGSTŲ ISTORIJŲ PARODA.
Daug padirbėta, manau, kad patirtas didelis malonumas…šaunuolė
Mes galim bėgti nuo Biblijos ir neskaityti jos,galim bėgti nuo Evangelijos skelbėjų ir nekęsti jų,galim bėgti ir apsimesti,kad neturim tam laiko.Bet atminkim,kad nuo Dievo niekaip nepabėgsim.Niekaip nepabėgsim nuo Dievo rūstybės ir teismo. Tad kokia prasmė bėgti nuo to,nuo kurio neįmanoma pabėgti? Dėl laikinų žemiškų nuodėmingų malonumų aukosim savo amžinąjį gyvenimą? Ar tikrai verta? Galvojam,kad pragaras tik pasakaitės vaikams ir kad manęs tai jau nepagąsdins.Tikrai čia niekas nieko negąsdina.Tik įspėjimas,kaip ir įspėjantys kelio ar dar kokie ženklai,apie pavojų.Juk kai matom tokius ženklus kurie įspėja apie pavojus( kalbu apie rimtus pavojus),tai tikrai mes reguojam.O juk galėtume sakyti,kad manęs čia jau nepagąsdins ir nesustabdys jokie įspėjimai.Bet kažkodėl įvertinam tas baisias pasėkmes kurios bus, jei nepaklusim tiems įspėjimams.Tad kodėl mes įgnoruojam Dievo žodžio įspėjimus?( Biblijos).Atsakymų būtų tikrai ne vienas.Bet vienas iš atsakymų būtų,kad mūsų tikėjimas negyvas.Ir iš tokio tikėjimo jokios naudos.Ir su tokiu negyvu tikėjimu mūsų vieta amžinose kančiose amžinybėje.Bet kol dar mes kvepuojame šioje žemėje,mes galim tikėjimą atgaivinti nuoširdžiai atgailaujant ir susitaikant su Dievu per Jo Sūnų JĖZŲ KRISTŲ. Atminkim,kad didžiausias mūsų priešas yra šėtonas,kuris visada mums kuždės,kad neskubėk,spėsi grįšti pas Dievą… Bet daug yra tų kurie nebespėjo,nes pasidavė šėtono brukamoms mintims neskubėti,kad dar bus laiko,bet… Jei tai skaitot vadinasi turit kvietimą grįšti pas Dievą.Ne po metų,ne po mėnesio,o dabar, nuoširdžiai atgailaujant ir priimant JĖZŲ KRISTŲ į savo širdį,kaip savo vienintelį gelbėtoją,kuris yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą.