Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė neprašo sutuoktinio literatūrologo dr. Raimondo Tamošaičio, kad šis įvertintų jos knygas, tačiau tą vertinimą jaučia net matydama, kaip padedama perskaityta knyga.
Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė antradienį, gegužės 7-ąją, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje pristatė savo knygą „Džiaugsmynas“. Rašytojai talkino jos sutuoktinis literatūrologas, Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Regimantas Tamošaitis.
Literatai susitikime kalbėjo apie rašymą, skaitymą, Dievą ir rašytojų išvaizdos reikšmę.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame „Džiaugsmyne“ – 22 esė, pačios L. S. Černiauskaitės vadinami „esukais“.
„Esukai“ atsirado todėl, kad apskritai galvojau, kad mesiu rašyti, artėdama prie savo 40-mečio. Tai buvo prieš 7-erius metus. Supratau, kad išsirašiau kaip beletristė, kad man pačiai tai neįdomu ir, kad niekas manęs nebelaiko rašytojo rėmelyje. Kai tai suvokiau, labai palengvėjo. Buvo atėjęs poreikis daryti ką nors prasmingesnio už rašymą. Baigiau religijos mokslus, šį pavasarį baigiau dvasinio palydėjimo kursus. Baigiau, kad galėčiau dirbti arba tikybos mokytoja, arba tarnauti bažnyčioje kaip dvasinė palydėtoja. Visa tai atėjo po to, kai supratau, kad nebenoriu vien tik rašyti. Baigus religijos mokslus, mano rankos atsiriša prasmingesniems darbams. Bet aš turiu dovaną rašyti, ir ta dovana manęs nepaleidžia. Pradėjau rašyti gryno įkvėpimo tekstus. Jie parašyti panašiai kaip eilėraščiai. Iš vieno impulso“, – apie kūrinius, sudėtus į „Džiaugsmyną“, Anykščiuose kalbėjo rašytoja.
Renginio vedusios bibliotekininkės Juditos Skačkauskienės paklausta, ar dr. R. Tamošaitis buvo pirmuoju knygos skaitytoju ir vertintoju, rašytoja sakė, kad vertintojų jai nereikia. O dr. R. Tamošaitis aiškino, kad sutuoktinės knygoje „daugiau sakralinės temos ir to nejaukumo“.
„Jeigu nusivilčiau, tai matytųsi, pajustų iš karto. Mums šnekėtis daug nereikia, mes tą pačią mintį pagauname vienu metu. Viena didžiausių literatūros vertybių yra drąsa ir atsivėrimas. Ne atviravimas, nes atviravimas yra pornografija ir eksbicionizmas. Ypač kai žymieji mūsų eseistai atvirauja, mėgaujasi savo kokiais nors iškrypimais, nes neturi dorybių. Bet atvirumas sau, žvilgsnis į save objektyvus, ypač kai tame objektyvume atrandama kažkas: šviesa, džiaugsmas. Aš apsidžiaugiau (perskaitęs, – red. past.), o kaip aš vertinu, aš ir nesakiau“, – ką pajuto perskaitęs sutuoktinės knygą, kalbėjo dr. R. Tamošaitis.
„Esu labai preciziška, pedantiška, rašydama niekada neleidžiu sau numesti knygos redaktoriui bet kokio teksto. Iščiustinu viską kaip chirurgas, visas sausgysles sumezgu, ir tik tada galiu rodyti ne tik redaktoriui, bet ir kitam žmogui. Tas pirmasis kitas žmogus dažniausiai būna Regimantas.
Nereikia man klaidelių taisyti ar įžvalgų. Daviau paskaityti ir matau iš jo veido, ar jam skaitosi, ar ne. Ir jam skaitėsi. Kai žmogus perskaito knygą ir ją padeda, matai – suveikė ar ne. Pamačiau, kad suveikė“, – apie knygos įvertinimą jos nevertinant dėstė rašytoja.
Svarbu ir rašytojo prekinė išvaizda
Dr. R. Tamošaitis džiaugėsi, kad šiais laikais aplinkui – daug gražios lietuvių kalbos. Jis sakė, kad radijo kartais klausosi vien dėl to, kad girdi gražią kalbą.
L. S. Černiauskaitė dėstė, kad jaunimas skaito mažai, bet ir jos paauglystės laikais skaitančių bendraamžių nebuvo daug – vos vienas kitas klasiokas.
„Skaitau krikščioniškos lektūros nemažai, iš pareigos skaitau kolegas lietuvius. Verstinių romanų praktiškai nebeskaitau daugybę metų, nes vos spėju skaityti, ką mūsiškiai parašo. Tiesa, perskaičiau armėnės Narine Abgaryan romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ <…> Turiu sąrašą, ką skaitysiu. Tą Tapinienės pasirodžiusią išgirtą knygą „Sugrįžusio laiko blyksniai“, skaitysiu naują Parulskio knygą. Gal tik paskaitinėsiu, nes aš ne visas knygas skaitau. Šlepiko naują knygą. Augmino Petronio detektyvą norėčiau perskaityti. Čia sąrašas vasarai, nes mokslo metais beveik neturiu laiko, nes mano darbas yra redaguoti. Ir taip pavargstu nuo tekstų, kad skaitymas kaip malonumas dažniausiai net nesuveikia. Per daug pavargus galva, akys. Skaitymo malonumą turi susikurti, jį išsikovoti“, – apie dabartinius skaitymo įpročius kalbėjo rašytoja.
Pasak dr. R. Tamošaičio, dabartinis jaunimas skaito mažai, bet daug rašo. „Dabar kaip niekad daug yra rašančių. Jaunimas ieško saviraiškos, nori padaryti įspūdį savo draugams, rašo socialinėse grupėse, bloguose, o paskui tiek įsisiautėja, kad ima leisti knygas. Jie nori būti rašytojais“, – sakė dr. R. Tamošaitis.
Kalbėdamas apie knygų kokybę, literatūrologas sakė manąs, kad gerų rašytojų ir neturi daug būti.
„Mūsų laikai tokie geri, demokratiški – visi gali rašyti, visi turi teisę ir išsirašo. Vienetai, kurie labai giliai pagauna, turi būti asmenybės, filosofai, mąstytojai arba labai jautrūs, o tokių negali būti daug. Dabar kuriami knygų leidybos vardai, garsūs vardai, jauni, gražūs, jie turi prekinę išvaizdą.
Kažkada ar Ivanauskaitė, ar Šerelytė Frankfurto mugėje pasakė, kad rašytojas turi turėti prekinę išvaizdą. Ir dabar nemažai tų naujosios kartos autorių, dauguma jų merginos ir moterys turi prekinę išvaizdą. Impozantiškos. O jų kuriniai tokie vidutiniški“, – apie rašytojo išvaizdos reikšmę dėstė mokslininkas.
„Leidyklai duodamas bele kas, o joje samdomas geras redaktorius, ir iš to bele ko padaroma knyga. Jau ne su vienu autoriumi susiduriu. Kai gauni iš autoriaus žalią tekstą, matai, kad jis rašyti nemoka, sakinio nesurezga. Komercinės leidyklos prastuminėja kaip įvykį, kaip naujieną. <…>
Šiemet buvau pakviesta į kinematografiškiausios knygos rinkimus. Labai džiaugiuosi, kad tai su manimi nutiko, gavau paskaityti knygų, kurių šiaip gyvenime nebūčiau atsivertusi. Man į galvą nebūtų šovę. Ir pamačiau, kad mumyse labai klesti istorinės knygos žanras. Viliūnė rašo istorinius detektyvus serijomis, buvau priversta perskaityti. Buvau labai maloniai nustebinta. Meninė kokybė gal ne kažką, bet pati knyga skaniai persiskaito, įdomu ją skaityti. Gal čia Kristina Sabaliauskaitė užnešė. Žmonės skaito, žmonės renka. Gal nereikia kelti tos kartelės, kad visi būtų genijai. Žanrų įvairovė yra, ir skaitytojas gali pasirinkti bet kokio skonio kūrinius ir tarp mūsų autorių. Ir tie meilės romanai, o Jėzau, kiek jų prikepta! Ir jie skaitomi. O kodėl ne. Pavyzdžiui, Buivydaitė. Gal prieš 10 ar 15 metų tiesiog iš smalsumo pažiūrėjau, kas yra ta moterų literatūra ir perskaičiau keletą jos knygų. Tikrai gerai iškeptas blynas. Kodėl ne. Negėda skaityti. Ji idomiai daro, turi savo publiką. Ir valio, niša užpildyta“, – požiūrį išsakė rašytoja L. S. Černiauskaitė.
„Nėra blogų žanrų, svarbu juos gerai parašyti. Knyga turi įtraukti žmogų, turi nešti kalba, pasakojimas, o visokios gelmės, problemos, pretenzijos… Tie, kurie pretenduoja būti filosofiškiausi, dažnai yra lėkšti ir banalūs“, – aiškino dr. R. Tamošaitis.
Bažnyčią atrasti padėjo ateistai tėvai
L. S. Černiauskaitė kalbėjo ir apie savo santykį su Dievu. „Kaip priėjau prie Viešpaties? Aš atsiverčiau būdama kokių 30-ies metų. Tas atsivertimas į tokį bažnytinį tikėjimą. Bet aš nuo vaikystės jausdavau Dievo dvasią. Manau, visi vaikai tai jaučia, tik apie tai nekalba.
Aš, ačiū Dievui, užaugau netikinčioje šeimoje. Mano tėtis ir mama save ilgai laikė ateistais. Mama atsivertė tik prieš mirtį, tėtis dabar gal atsivertinėja. Man vaikystėje niekas neprimetė jokių šablonų, kas yra Dievas, kaip su juo bendrauti. Aš tiesiog žinojau, kad jis yra. Ir to užteko. Aš į bažnyčią atėjau kaip baltas popieriaus lapas. Be jokių nuoskaudų kunigams. Tie, kurie vaikystėje buvo vesti močiučių, girdėjau, kad turi daug nuoskaudų. Bažnyčia buvo arba pogrindinė, arba kreiva šleiva.
Aš buvau kaip baltas popieriaus lapas ir biblijinio Dievo neturėjau jokių kliūčių priimti.
Turi kažkas baisaus tavo gyvenime nutikti, kad tu neberandi pagalbos niekur kitur, ir paskutinė instancija. kur ateini – kaip ant durniaus, man taip buvo, – gelbėtis, nes niekas nepadėjo tuo momentu, ir aš gavau tą pagalbą. Tiesiog sutikau tinkamus žmones, tinkamu laiku. Gavau tinkamą pagalbą. Dabar gyvenu tikinčio ir išpažįstančio tikėjimą žmogaus gyvenimą. Ką reiškia išpažinti religiją? Neužtenka tikėti Dievu, reikia su juo gyventi. Kaip meilėje: arba tu puoselėji santykius, arba juos apleidi“, – anykštėnams pasakojo L. S. Černiauskaitė.
Anykštėnas, rašytojas Rimantas Povilas Vanagas sakė, jog perskaitęs L. S. Černiauskaitės interviu bernardinai.lt buvo nustebintas, kad yra tokių žmonių kaip Laura Sintija. „Šviesos toks gaivalas ir šmaikštumas ir šauktukai, ką aš labai mėgstu. Emocijos liejasi. Komplimentus sakau ne pataikaudamas, nes nematau jokios prasmės pataikauti“, – kolege džiaugėsi R. P. Vanagas.
