„Kūryba man yra būdas išreikšti mintis, jausmus bei atrasti grožį paprastose akimirkose,“ – sako Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos moksleivė Viktorija Navickaitė, mokytojos Linos Kilienės mokinė. Jos eilėmis dalinamės lapkričio mėnesį. Taip pat kviečiame skaityti Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivių – jaunojo literato slapyvardžiu Augustas Miega (mokytoja Melda Jačauskienė) ir jautrios sielos kūrėjos Aistės Židonytės (mokytoja Daina Rasalskienė) – kūrybą.
Linkime atrasti grožį ir savitumą jaunųjų kūrėjų eilėse.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Augustas Miega, 12 kl.
Bokšto daina
Ojojojojoj, tokia mano pareiga,
ir tokie reikalai čia vyksta:
taip, man patinka skęstantis dangus su
į žemę slenkančiais ledynais bei
tirpstančia sniego kruša,
Miestas yra padengtas
p e r m a t o m a i s
d a n g a u s
a t s p i n d ž i a i s
šiomis tamsiomis naktimis su
P L A Č I O M I S orbitomis,
su skėčiu kalno rankoje.
Naminėm orchidėjom laukuose.
Ant bedugnės krašto nusileidžia:
plėšo gulbės plunksnas po visą kraštą,
aidas už gerklės, rūkas palei verbas,
kai bažnyčios bokštas atsispindi lange.
Taigi toks mano darbas –
aš vos paliečiu puslapį pieštuku,
jei bokštas būtų daina,
ji būtų sukrauta iš malkų,
nutįsusių,
suskilusių,
lėtai pamatą f o r m u o j a n č i ų.
Riteris su sparnais ir skydu ir kalaviju ir
Raudonomis akimis ir šalmu ir
„ačiū, dėkoju, klaupiuos už šią galimybę,
čia stovėti ir kiekvieną iš keleivių pristatyti,
iškėlus pirštinę virš dykumų kuino,
nutįsusio paparčių linkme.“
Medinis bokštas gintaru nudabintas,
ir su karaliaus akmeniniu sostu viršuje.
Taigi tokia mano pareiga.
Ir aš neišduosiu
tavo kraujo priesaikos.
Kai prasibundu vėlai naktimis,
aš keliamas
į kelią
su
Raudonais žygio batais,
ant odinio karvės guolio,
ant plunksninio pamato,
ant raganosio dramblio kaulo,
ant seno Jaučio balno
mes
Ruošimės į kelią, ruošimės į kelią,
metas juk į darbą, metas juk į darbą!
Suveršime mes bėgius ir gręšime mes kalną
Iš molio, šūdo, šapelių ir kraujų!
Lipdysime metalo kalną,
praversime mes jį pro adatą,
pasidarysiu sau pakabuką.
Dramblio kaulo. Gabijos liepsnos.
Vėžio kiauto. Juodos žvaigždės.
Ir kur gi dingo vargšas K****?
Išskrido, išskrido!
Ir kur gi dingo vargšas M****?
Išskrido, išskrido!
Ant mūsų stalo dar numestas žymeklis su pieštuku,
dar jo teptukas įsiveržęs skradžiai žemę.
Tad tokia yra mano pareiga.
Ir mes tęsime kelią pro kalną,
nugara atbulai į jo sieną,
su iškreiptu veidu.
Traukinio variklis jau bus greitai baigtas,
ir staiga iš pasalų:
Man patinka pilkos dienos su lėtais vandens lašais,
viens po kito krenta litrais,
be šešėlio patamsy,
man patinka antys prūde,
lietingą vasaros popietę,
krantas nusėtas pelenų,
turėjau juos pavieniui paskandint visus
kai tam turėjau progą,
dabar krantas nusėtas Jaučio miltais,
skaidytais darbo ir kraujų.
Man reikėjo įgauti formą
žirgo ant geležies plytos,
geležinėj plytoj išdegtos.
Reikėjo jį paversti Jaučiu
su krosnimi viduje.
Tai vadinas tokia mano pareiga.
Bet gerai! Tada palauk! Aš nykstu!
Tu šimtų karietų palauk!
Šimto tūkstančio žirgų vedamų,
ir visi žirgai kaukia
tą pačią geležinę giesmę,
jų kanopos kala per tas pačias vonios plytas.
Milijonas raitelio batų po
milijardu varganų!
Tūkstantis Atėnų žirgų
prieš
vieną raitelį spartos.
Ir tada! Tai yra mano kraujyje!
Jis toks dailus pasirodė,
žibantis kaip disko kamuolys,
su rožiniu kostiumu –
BARBARAS! BARBARAS! BARBARAS!
Sukantis ateivių lėkštes prie stalo,
o kai žemę užgrobs robotai,
jam paminklą akmeniniame soste nukalsiu.
Tokia mano pareiga.
Ir iki tol, kol vėlyvą naktį prasibudau,
ir ėjau praust drobulės,
man išdygo penkiasdešimt rankų,
padengtų Saulės garais,
man išaugo žirgo karčiai
ir išdygo du ragai,
o aš pradėjau staugti kaip iš sapno,
ir kaip Rojaus Bulius po debesis skraidyt.
Tokia mano pareiga.
Na, ir kartais po kanopomis pažemėj,
bokštas plaukia kaip laivas,
o jo atspindys skrenda kaip angelas-riteris-žirgas.
Tokia mano pareiga,
Man patinka permatomos naktys,
kai nereikia nieko skandint.
Pusnys pasitraukė į pietus.
Dabar galime pažvelgt į dailią bokšto liepsną tolumoj.
Septyni laipsniai šilumos,
Pusė dviejų ryto.
Tarp penkių obelaičių pastatyta kėdė,
o po ja vysta narcizai.
Aš esu pakarta plyta.
Aš esu žalia šaka.
Aš esu nugriautas bokštas.
Aš esu kūno sparnas.
Tokia mano pareiga.
Vėlyvais vakarais Augustas Miega šoka su vilkais
Kas gi už jų?
Kas gi už jų?
Prašau pasakyki, kas gi už jų?
Taip. Aha. Žinau, aš nykstu,
tad prašau man atskleiski – kas gi už jų?
Kambaryje,
ar kelyje?
Debesys iš čia atrodo kaip kalnai,
kas gi už jų?
Po šiltųjų srovių,
tavo balsas paliečia mano ausį ir aš bėgu.
Rodos, niekad to nepastebėsi…
Kad ir kaip bebūtų,
na, šį kartą aš čia taip ir stovėsiu,
Tad, prašau, pasakyki:
Kas gi už jų?
Kas po susiliejusiom reljefo raukšlėm?
Kas po radijo bangų dažnio imtuvu?
Kas po klausimu „Kas aš esu?“
Kam jis skirtas?
Juk yra klausimas:
kas gi už jų?
Ietys ir dovanų kaspinai prieš akis,
nevisai aišku, kas dedas.
Klausi, kam reikia klaust?
Na, tai kas gi už jų?
Pagaliau nutilo sau ir
nutolo į akmenį atbulai,
palikdamas liepsnotą sparną danguje.
Jis ten visad bus, kai pakelsiu galvą.
Ir kas gi už jo,
Žinome, kas yra po juo,
o kas už jo?
Ugnies randas ant plaštakos paviršiaus
priskrido prie juodos žvaigždės,
iš tenai dangus atrodo kaip medžio lapo raukšlės,
arba sirupas nuo gerklės skausmo.
Ir tu, ir tu tiki pykčiu,
tad aš, tad aš, ir aš tikėjau pykčiu,
jei tu dar čia, prisijunk ir paklauski,
kas gi už jo?
Kas gi už jo?
Kai nustosi skaityti, pradėsiu kaip Jautis nykti,
ryto šviesa pro mano krūtinės užuolaidas prasiskverbs,
o galų gale – man galvą nukirs.
Tada galėsiu kiekvieną naktį tave stebėti,
ir taip, aš tave stebėsiu,
tad prašau skaityti,
prašau mane prisiminti,
kad mano žvilgsnis nesivertų tarp tavo karolių,
kol varsto oro atomus.
Kol tavęs nestebiu,
pažvelk akimirkai į mane.
Prašau, skaityk toliau.
Man reikia kad skaitytum.
Štai mano mintys:
• Kažkas nuo žemės pasiėmė savo gertuvę;
• Akmeninė skulptūra įbedusi akis į sieną;
• Krėslas, ant kurio sėdžiu;
• Sienos dabar geltonos, dabar rudos, dabar baltos.
Nepakanka?
Na, tai gal norėtum paskaityti mano pirmą eilėraštį?
Vadinasi „Aš būsiu kaubojum“
„Jau greitai aš tapsiu
Kaubojum
Ir josiu už kalnų
Ir kaktusų žalių
Skausmo aš nebijau,
Nes reikės tramdyti bulius
Ir plėšikus
Aš nebijau ir
Pikčiausių plėšikų,
Nes jie manęs išsigąs.
Žirgas baltas,
Kepurė ruda,
Žvaigždė aukso.“
Jaunas Augustas Miega nuo seno šoka su vilkais,
išrašiau gal tris šio eilėraštuko kopijas ir išdalinau draugams.
Juokinga, visad buvau gan didelis myžnius,
Tad norėjau kūryboje kažką nukauti.
Man reikės tramdyti bulius.
Aš tarnauju Jaučiui,
aš tarnauju Jaučiui,
su maža pūga vienoje rankoje,
ir derliumi kitoje.
Tad skaityki,
išklausyki,
kol dar galima išgirsti.
Man buvo aštuoneri.
Tačiau prieš kelis mėnesius vėl pradėjau rašyt,
Rodos, tai savotiška baimė, kad laikas nutekės.
Man aštuoniolika ir bijojau kad viskas išsisėmė, o mano karjera net neprasidėjus baigės,
o aš mažas senas vabalas, tik išlipęs iš drevės.
Tad pirmas eilėraštis, kuriuo suaugęs didžiavausi, vadinosi „Vabalo paskutinis eilėraštis“.
„Aš išlipu iš savos žievės ir žiūriu tolyn, matau pušis, egles, vandenynus…
Prieš vos kelis metus tik fleita grojau skruzdėlėm, kirmėlėm, mikrobam, o dabar – mano akiratis prasiplėtė, aš žvelgiu ir matau tik į tolį, kas dedas už šio menko miško.
Tik prieš kelis milijonus metų čia būdavo uolynai, jų pradus degino siera, jų pakaušį skaldė lietūs.
Čia iš vandenynų gelmių išniro pirmieji vabalai, didesni už mus visomis prasmėmis.
Ir koks smalsumas juos užvaldė!
Kol girios augo, pustė smėlius vėjas dykumos, jie plito, plito, plito…
Jie, nuvargę visiškai, susirado drevę medy artimiausiam, ten užmigo, prasibudo, veisės…
Jiems jų kultūra atrodė begalinė, tokia svarbi, bet tokia ir tolima mūsų prigimčiai…
Kai iškritau aš iš drevės savos, berniukui pakrapščius pušies žievę, rodos, radau aš savo dermę tikrą.
Pagaliau aš pamačiau ne tik pušis, ne tik eglynus, ne tik jūras ir artimas upes, mačiau uolynus, ant kurių žemė pasėta, mačiau tolimus kalnus, gyvius įvairius, į dangų rūkstančius Saulės garus…
Dangus, pažvelgiau į dangų ir pamačiau žvaigždes – ne baltus taškus tolumoj, aš mačiau JAS.
Jaučiau jų karštį, kaip plėšo jis man veidą, jaučiau, kaip jų nebuvo, kaip daugiau jų nebebus.
Mačiau veidą tuštumos, jis atrodė toks, koks mano, tik jame kaupėsi viskas, viskas iš toli.
Jis man pasakė: „Kai mirsi tu, mažas vabale, tu virsi dulkele, spindinčia mano aky, kur spindi ir valdovai ne tik žmonių, bet ir vabalų, gal net dievų…
Tu vienas, toks menkas, bereikšmis, bereikšmiai ir kiti, tad jūs visi didingi, ir visi iš uolų kilę, visi žibėsit kaip tos žvaigždės, kurias dabar stebi.“
Ir paleido mane bėgti visumos ranka kur tik papuola.
Rašiau eiles jums, jūs kirmėlės ir vorai, rašiau jums, žmogystos ir valdovai, eiles jums, miškai ir uolos…
Ir niekas nesupratot.
Nesupratot mano abejonės, ir toliau sau buvot, kūrėt, kol ji, šalta it visuma, many sklido pažvelgus į likimą.
Jūs žvelgėt į likimą lyg jis tebūtų rąstas, ant tako miško nukritęs, kurį perkopt reikia.
Argi negražu?
Atrinktas netyčia susidurti akis akin su Didžiuoju Visku, bet sužavėjo mane labiausiai ši mirtinga dalia: gimt, pirmąkart ant kojų atsistot, dar kūdikiu pažvelgt, ir kad mirsi sužinot.
Ir laikui atėjus, vėjui leist nuo skardžio tave nublokšt, ir gyvent dieną dienai ramiai, žinant, kas greitai bus.
Aš žaviuos.
Toks svetimas pasijutau aš prieš viską, ką jaučiau.
Netikiu aš visata, bet jaučiuosi tolimas ir žmogui.
Tolimas skruzdei, vabalui, amžinybei.
Aš dulkelė čia, dabar, ir viskas.
Numušta lietaus nuo uolos, bet man grįžt prie jos – lyg nuo proto nuropot.
Dabar aš senas, spoksau į židinį virš debesų.
Trokštu aš naujų akių.“
Na, iš tiesų aš jaunas esu ir visad būsiu.
Ir aš atsiprašau, kad jus su vabalais sulyginau.
O eilėraštis iš tiesų į Mount Eerie „Demolition“ neša,
bet tokio įkvėpimo reikia, kad esi jaunas.
Tad prašau skaityki, kol dar turiu galimybę tau rašyti,
o kai prireiks, maldauju, atsakyki.
Kas gi už jų?
Kas gi už jo?
Kas gi
Šiltos srovės
Man dar dugno nematyt
čia dar dugno nematyt
trigalvė žuvis bando įkvėpt
man dar dugno nematyt
po uola ten tūno kirmėlė
lyg senas dievas aukure
senoliai kalba keista tarme
ir neturiu daugiau ko aš pridėt
ten dar dugno nemačiau
aš dar dugno nemačiau
ar ten akmuo ar ten giesmė?
mane pasieks šilta srovė
kol veidu nutįs raukšlė
ir neturiu daugiau ko aš pridėt
man jau dugnas priešaky
lioj jau dugnas priešaky
kol pasieksiu šiltas sroves
greitoji bus žuvus jo delnuose
keleiviai it tie takai, ar ne?
taip, neturiu daugiau ko aš pridėt.
Proveržis
Lakštingalos daina pažadino mane anksti ryte,
jos akmeninė kaukolė man štai ką pasakė…
Lakštingalos daina pažadino mane anksti ryte,
bičių dūzgimas avily ir nepraminti takai…
Akmens balsas pažadino mane anksti ryte,
vilkėti tavo rūbą už tai, ko tu pats dar nežinai…
Lakštingalos giesmė pažadino mane anksti ryte,
metas nutraukt šią tylą, nes manęs tik laikas telaukia.
Lakštingala, rodos, sako, kad miego nebėra,
tik kažkur toli nugrimzdo vakaras.
Laužai aviliuos ir daina pažadino mane ryte,
ir štai ką man pasakė jie:
„Tavo kasos velkasi ir supasi į dugną
už kiekvieną kartą, kai nukreipi savo žvilgsnį į šį žvyrą,
ir kodėl jis aplink kitus vaikšto išpūtęs krūtinę,
jei jo akyse nuo vidurnakčio nafta ten žvilga?
Ir už kokį atlygį mėgini suręsti lizdą?
Ai, čia ponas tas, kuris takus po gėlėm laistyt mėgina!
Rodos, atėjo metas tau pripažint vieną dalyką:
modelinas, kuris varo tavo kraujospūdį, nebe taip smarkiai ir limpa,
ir su kiekvienu prabėgančiu gruodžiu tu vis dažniau spoksai pro langą.
Sakai, tu ieškai sau akmens, kuris padėtų tau atlaikyt spaudimą, bet kas iš to, jei tau vienam per sunku pakelt akimirką?
Ir juk tu žinai, kad tau švarkai bei kaklaraiščiai netinka,
ir, be abejo, juk jau žinai, kas tau labiausiai nepatinka:
žiūri į upės bangas ir tavo akys apsiblausia,
o kai skaitai, ką parašai, iš tavęs šinšila palieka.
Tai bičių dūzgimas, pasirodąs kartą į metus, glėby tave neša,
o sutemus jis tuščią kaukolę a la carte bučiuot mėgina.
Taigi, lietus žvyro kelius nuplaut bando saulėtą dieną,
bet kas iš to, kai iš šešėlių neišlindo niekas?“
Lakštingalos giesmė pažadino mane anksti ryte…
Lioj, lakštingalos giesmė pažadino mane…
Lakštingalos giesmė pažadino mane anksti ryte, ar ne? Ne?
Akmens kapelis tarp samanų pažadina mane vakarais.
Ar tai žmogus, ar tai dvasia?
Ar tai giesmė, ar tai daina?
Ar tai akmuo, ar tai šviesa?
Ar tai kaulas, ar tai samana?
Ar tai žmogus, ar tai daina?
Ar tai eilė, ar tai diena?
Ar tai žodis, ar tai yra?
Ar tai saulė, ar tai lempa?
– Tylos, man reikia patylėti.
Aistė Židonytė, 10 klasė
Ašara
Ašara – tai lyg žodis be garso,
Ji lyg tiltas tarp širdies ir balso.
Maža, bet sveria kaip kalnas,
Kai liūdesys vidun braunas.
Ji rieda skruostu lyg upė lėta,
Painiavos prislėgtą sielą nešdama.
Joje telpa ilgesys ir džiaugsmas,
Vilties šešėlis, prarastasis laukas.
Niekas nežino, kada širdis sulauks
Lašelio sukeltos audros.
Kai leidžiasi Saulė, pakyla siela
Kai leidžiasi Saulė už miško gilumos,
Vakaro vėjas tyliai ieško šviesos.
Krenta šešėliai ant žemės ramios,
Bet siela pakyla virš laiko ribos.
Naktis ją pakviečia žvaigždžių takais,
Kur viltis ir sapnai susilieja saitais.
Ten širdys atranda ramybę giliai,
Ir mintys ištirpsta palaimoj švelniai.
Kupiškio r. Subačiaus gimnazija
Viktorija Navickaitė, 10 klasė
Gamtos melodija
pauzė tarp vėjų tyliai groja medis
lapai šnara kaip švelni daina be žodžių
saulė nusileidžia o jos spinduliai
tarsi meilės akordai palietę žemę
upė šnara tarsi senas romansas
o žvaigždės žiūri lyg būtų kupinos žodžių
gamta ringuoja melodijas
kurios verčia širdį plakti lyg muzika
ir viskas kas gyva skamba ritmu
kiekvienas garsas kaip širdies plakimas
tarsi vienas ilgas nesibaigiantis akordas
Tarp šešėlių ir tylos
Tolumoje, kur vėjas švilpauja tarp uolų,
Kur lapai šnara lyg neištarti vardai,
Ten paslaptys mane vilioja
Lyg kvietimas pradingti tarp šešėlių ir tylos.
Pėdos be garso grimzta į minkštą žemę,
Šakos glosto pečius tarsi pamirštos rankos.
Kiekvienas žingsnis veda tolyn,
Ten, kur slypi svajonės.
Dangaus žydruma plečiasi be ribų,
O debesys paslepia tamsią realybę.
Visos neišsakytos mintys išsisklaido ore
Lyg rūkas virš vandens.
Tylos pasaulis
Šaknys paliko tuštumą gilią,
Kol medis augo be pavėsio rankos.
Vėjai šalti vis kalbėjo,
Bet niekas neklausė, o medis mirė.
Kiek kartų žiūrėta į tolį be ženklo,
Kažkas, kas turėjo būti šalia, nesugrįžo.
Dangus lyg veidrodis šešėlį rodė,
Bet ten nebuvo vietos svajonėms gyventi.
Ir vis ieškau takų po svetimas salas,
O žemė po kojom tik bėga tolyn…
Laikau tarp pirštų tylos akmenėlį,
Lyg tą vienintelį, kuris viską supranta.
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
